..Skandinaviškos Kopenhagos link negrabūs, bet tvirti ir pėdutės nusuktos į priekį – tai nuteikia optimistiškai.
Nors laiko pabaigti darbus, išsikraustyti iš gyvenamosios vietos, persikrauti `mirtinai reikalingus` daiktus ir vėl išvažiuoti praktiškai nebuvo, aš vis tiek sugebėjau prisikrauti gerokai daugiau, nei leidžia oro uosto svarstyklės. Susidūrusi su pikta blondine, saugančia tas nelemtąsias svarstykles, turėjau su dideliu nusivylimu iškraustyti knygas, įrankius, lietuvišką tradicinį alkoholį ir kitus `mirtinai reikalingus` daiktus, prižadėdama kiekvienam iš jų sugrįžti ir po dviejų savaičių juos visus išsivežti su savimi.
Mano noras su savimi prasitransportuoti dviratuką patyrė ar didesnį fiasko. Piktoji blondinė niekaip nesutiko jo paimti nenusuktais pėdaliukais, kurie, kaip užsispyrę ožiukai ant tiltelio, niekaip nesidavė sukimui.
Taip ir išvažiavau, be ratų, be svarbių, tačiau sunkių daiktų ir tik tada, belaukdama lėktuvo ir neturėdama net knygiūkštės skaitymui suvokiau – vat ir išvažiuoju, mažiausiai dvejiems metams. Truputį baugoka, ką?
Baugumo prideda ir tai, kad vis dar neturiu kur gyventi. Tiesa, esu prisiglaudusi pas gerus žmones, tačiau labai noriu susirasti ir savo kampą, kuriame turėčiau savo dureles, kurias, reikalui esant, galėčiau trinktelt ar savo lovą, ant kurios galėčiau išsidrėbti po ilgos ir sunkios mokslo/darbo dienos. Dabar gi, žinoma, tikrai negaliu skųstis – turiu patį geriausią prieglobstį, kokio nelabai galėjau ir tikėtis, bet savas kampas ir savų durų trinktelėjimas yra juk visai kas kita.
Mano pirmoji diena – niekuo beveik neypatinga. Taip, eidama iš namų sugebėjau pasiklysti ir, kadangi ta miesto dalis nebuvo pažymėta mano žemėlapyje, nesugebėjau atsirinkti, kur tiksliai eiti, kad pasiekčiau savo tikslą, kadangi nuojauta mėginant išskaityti reikiamą kryptį, visiškai `nusidainuoja`. Po pusantros valandos pasivaikščiojimo pirmyn ir atgal aš pagaliau pasiekiu savo mokyklėlę, priduodu paskutinius dokumentus, užsitikrinu savo `studentišką` statusą ir bėgu ieškoti sau namų – nelabai sėkmingai, bet tai juk tik pirmoji diena – neverksi sau patyliukais į rankovę?
Pavakarėjant dar užeinu į savo būsimą darbo vietą – airišką barą. Deja nerandu žmogaus, su kuriuo man ten reikia pašnekėt, todėl tiesiog smagiai pasisėdalioju ir pasigurkšnoju mėgstamiausiu jau tapusį alų, kurio skonis, beje, dar skanesnis, nei kad buvo prisiminimuose.
Nors kažkada ir sakiau, kad `jau kas kas, bet aš tai jau neturėsiu keleto telefonų – o kam?`, dabar reikėtų prikąsti liežuvį – oficialiai prisijungiu prie dvi-telefonių kartos. O visa kita – atrodo beveik ir nesikeičia. Kainos, kai neverti į lietuviškus pinigus, nešokiruoja, o žmonės tokie patys kaip ir Lietuvoje – blondinai. Skirtumas tik tas, kad čia jie – natūralūs.
Baltosios meškos nuotykiai, nors ir pamažėle, lengvu ritmu, prasideda. Reik manyt, bus ir man labiau tinkančių, kitaip vadinamų – neįtikėtinų nuotykių.
No comments:
Post a Comment