Somehow I managed to get my own Christmas here in Denmark when everybody was telling it is almost impossible to get snow in here. But I did. And I enjoyed it. The irony is, that now, when everybody is having their Christmas - mine is over. No more snow on the streets, no more Christmas, at least for me. So this is it - my first official Christmas NOT at home. And I'm not complaining, everything could be much much worse.
The last days were very easy going for me - I finally enjoyed doing nothing and being with myself. Of course, in a mean time I had to fix my bike [again]. I'm becoming advanced bike repairer, how come I signed up for advanced economics in here? And I had to work couple of shifts, but then again - after work You get a beer and You feel so much worth it.
Danes are really not that good in knowledge of what `the rocking party is`. For them it's just mostly drinking too much and then drinking some more. Well, as long as they help me having my job - I'm satisfied and I am very thankful for their drinking habits.
Today I will spend my first unordinary Christmas eve with different people from different countries and Christmas games. Should be fun. While Christmas [both days] I will spend while working. Completely different from the ones I used to have before. Well, one thing still stays constant - I don't feel that good, I'm very much close to getting sick. Hopefully not, I cannot afford that to myself right now.
So, all in all, I wish all of You, who reads me here, very Merry White and Full of Miracles Christmas. And don't ever stop believing in miracles, this year I can say for a fact - it does creat those magic little things, called miracles, around us.
24 Dec 2009
18 Dec 2009
..Miracles bring miracles..
Yesterday I had a killer trainer and today I had a killer day. And I managed to survive both of them – is that anything?
Denmark became a complete Christmas city. We finally have got -3 in the air [feels like at least -15 though], some snow on the ground, which still stays [my major reason for Christmas] and this time, when You feel like on holidays [since exams starts only in a month].
All this snow gives some unexpectedness, though. Have You ever tried extreem biking? And by extreem biking I mean – running fast without breaks on ice or on snow? I have to say, if You are smart enough, You are not going to try it. Well, I managed to avoid hospital or serious injuries, but that‘s what three months of life in Denmark gives You – biking skills. Although feeling like You are not in control of Your two wheels and still running in a fast speed – that is something. But, I‘ve survived that too. The funny thing is – I have breaks for two weeks or so already, but still have not change them [I admit, that is completely my fault].
I‘ve got another `nice` experience today, which I should probably call: `who needs a map? I can find my way on my own`. Turns out – I couldn‘t. I took me 1.5 hours to walk 25 minutes distance. In a cold, freezing wind, I may add. From now on, a map, just as a bottle of water, always find a place in my bag, that‘s for sure.
My bike, however, caught some `bad luck` as well. It‘s not enough I already had to change my inner tube and fix it already [not even talking about the locks, which a magicly stucky sometimes], I got another surprise today – a broken tyre. Just so You know – it‘s not that easy to fix this part. I did it somehow, but not sure for how long I‘m gonna be lucky, so now I‘m expecting for a crash again. But I feel like I am becoming an advanced bike repairer – at least something good, I suppose.
I have done around 25 km bike ride today I‘ve got to tell You – after yesterday‘s killing training, it was a challenge alright. But, I managed to find what I was looking for, even though I had no map with me, so I am more than just proud of myself. I went to IKEA, better known as `paradise where everybody buys everything`. I bought just a little bit.
Oh, and for the first time this winter, I tried what they call `glogg` which is basically mulled/warm wine. Ahh, it tastes so good, especially when it‘s so cold outside. It made me want more. Most probably I am aware of how I am spending my Christmas – some ginger cookies and glogg.
All for now!
Denmark became a complete Christmas city. We finally have got -3 in the air [feels like at least -15 though], some snow on the ground, which still stays [my major reason for Christmas] and this time, when You feel like on holidays [since exams starts only in a month].
All this snow gives some unexpectedness, though. Have You ever tried extreem biking? And by extreem biking I mean – running fast without breaks on ice or on snow? I have to say, if You are smart enough, You are not going to try it. Well, I managed to avoid hospital or serious injuries, but that‘s what three months of life in Denmark gives You – biking skills. Although feeling like You are not in control of Your two wheels and still running in a fast speed – that is something. But, I‘ve survived that too. The funny thing is – I have breaks for two weeks or so already, but still have not change them [I admit, that is completely my fault].
I‘ve got another `nice` experience today, which I should probably call: `who needs a map? I can find my way on my own`. Turns out – I couldn‘t. I took me 1.5 hours to walk 25 minutes distance. In a cold, freezing wind, I may add. From now on, a map, just as a bottle of water, always find a place in my bag, that‘s for sure.
My bike, however, caught some `bad luck` as well. It‘s not enough I already had to change my inner tube and fix it already [not even talking about the locks, which a magicly stucky sometimes], I got another surprise today – a broken tyre. Just so You know – it‘s not that easy to fix this part. I did it somehow, but not sure for how long I‘m gonna be lucky, so now I‘m expecting for a crash again. But I feel like I am becoming an advanced bike repairer – at least something good, I suppose.
I have done around 25 km bike ride today I‘ve got to tell You – after yesterday‘s killing training, it was a challenge alright. But, I managed to find what I was looking for, even though I had no map with me, so I am more than just proud of myself. I went to IKEA, better known as `paradise where everybody buys everything`. I bought just a little bit.
Oh, and for the first time this winter, I tried what they call `glogg` which is basically mulled/warm wine. Ahh, it tastes so good, especially when it‘s so cold outside. It made me want more. Most probably I am aware of how I am spending my Christmas – some ginger cookies and glogg.
All for now!
16 Dec 2009
..While facing a white miracle around..
It’s been a while since my last entry. But I have to admit – when You are not fond of where You are or what You do – motivation to speak out loud about that for others goes to zero. And still, I’m writing. And yet, I’m still fine, still living, still not liking Denmark so much.
Studies. Since it’s been a while, I had some stuff to do with my university. We already had some so called mid terms, some presentations, paper preparations and exam. If You have any interest in that – I passed. Reached my goal. But the studies here are difficult. Well, not for everyone. There are some Italian personalities, who enjoy themselves so much while making fun of me and my irrational choice for the program I actually chose. So their studies are less terrible, more understandable and less crowded. While some others are enjoying sleeping till noon, partying every second night, elite eighteen reads extremely `interesting` articles, all about capital structure, signaling, costs, dividends and etc. [I have a little hint for pharmacists – it’s the best sleeping pills ever]. Reading would not be the worst part, we actually need to understand them and then go to the oral exam and try to explain the very same thing. Also, instead of just watching a movie in the evening and doing nothing, we are actually almost crying our eyes out with endless regressions and formatting tables, because we kind of need to replicate somebody’s paper. Did I already mention, that it does not work perfectly from the first trial? Almost rhetorical question – but if even best friend almighty http://www.google.com does not know the answer – whom to address the question to? You may ask what the worst part of all of this is. Well, the most difficult and so far completely out of my league exam is still coming up – in January. We’re gonna definitely have a very best January, every single day [and, most probably, night] cuddling with books, that require to be understood. Did I already mention that they mostly have equations and matrixes and not that much of a simple and actually understandable text?
Visiting. We are almost calculating the month from this old event, but I did have some Lithuanian guests coming here. It was only a weekend, four days, but hell we did have fun. I got some Lithuanian smell and taste – it’s amazing how Lithuanian beer tastes so much better when you’re abroad, or how incredibly Lithuanian chocolate tastes, when you are on chocolate-free diet. Well, anyway, despite of all good stuff brought, we did some ordinary things in here – walked around the Copenhagen, visited Christiania [just visiting, not shopping], went to couple of bars, had couple of beers, interesting conversations and then they left. To be honest, if You plan on visiting me, do not expect too much. The only places I can actually show You is: little mermaid [who is basically just a figure of a girl with legs], some of my favorite bars, Nyhavn street, some parks and that is almost it. But also, if You plan on visiting Copenhagen – just be prepared in advanced, there is nothing much to see in here, unfortunately. I don’t really want to drag it, but it’s a bit boring city. Plus, when You have clouds-rain-wind almost 24/7, most of the people are not able to enjoy what’s around.
Christmas and Julefrokost. It is already a clear fact – Danes like to party a lot. Another clear and obvious fact – they find `partying` to be `just drinking and eating[maybe] and then drinking drinking drinking`. The best time – just before the Christmas, when everyone around is organizing a thing Julefrokost [which we would translate into English as: Christmas lunch]. Statistical Dane participates in approximately 10-15 Julefrokost, nice hah? I had been lucky to participate in two of them. Firstly we just combined something that is called `I managed to pass CF exam and get away alive` and Elite Julefrokost. This one was fun. Very much and so much fun. We played some Christmas games, some beer-pong [Valerio and me, we were undefeated!!], had some very nice conversation, I even got to dance!!! After a long and sweet conversation I finally managed to force myself to leave the party and go back home. The second Julefrokost was just after this one. Not sure if it was the expectations or just the impact of this one, but this second one was not good at all. Yes, food was good and we ate it well, but still, being all around the Danes, who does not really fulfill my perfect way of `how to make this party rock`, and since I was the only one like a white crow, I left pretty early. Promised to myself never go to te boring parties again and convinced myself [again] that I am much more of the southern people party kind of the type.
COP15. I am pretty sure that all of You knows much better what it is. So far I just know that it is some kind of a conference about the Kyoto protocol thing. But the city is crazy, millions of people, half of the streets closed, police and helicopters all around. I don‘t even know anything about the protests, but I assume that they are huge, since I hear sirens of the police cars every single evening, non stop. And, when You look at the newspapers or TV, You realise – it is a big big bubble. Hopefully it won‘t exploid with blood. Would not be pleasant at all. And the sad thing, I will never know more about it, since it ends on Friday, at the very same day when we have to hand in our replication paper, before that: regressions, regressions, tables, tables, hausman test, Prais-Winsten stuff and all other pleasant awesome stuff.
Miracles. There are already several strange and attractive things happening around me, that are still in complete confusiness. But one is for real – I even got some greetings about this. I finally attained the fact of the snowing in Copenhagen. It was snowing yesterday [oh, You should have seen my smile and my face and my satisfaction], it was snowing today. The sad part is – it did not stay, but it was still worth it, seeing all those big snowflakes falling heavily from the sky. I managed to start believing in miracles again. If it start snowing, is it possible that all the other good stuff is going to happen I just have to keep on believing? Well, it better.
Studies. Since it’s been a while, I had some stuff to do with my university. We already had some so called mid terms, some presentations, paper preparations and exam. If You have any interest in that – I passed. Reached my goal. But the studies here are difficult. Well, not for everyone. There are some Italian personalities, who enjoy themselves so much while making fun of me and my irrational choice for the program I actually chose. So their studies are less terrible, more understandable and less crowded. While some others are enjoying sleeping till noon, partying every second night, elite eighteen reads extremely `interesting` articles, all about capital structure, signaling, costs, dividends and etc. [I have a little hint for pharmacists – it’s the best sleeping pills ever]. Reading would not be the worst part, we actually need to understand them and then go to the oral exam and try to explain the very same thing. Also, instead of just watching a movie in the evening and doing nothing, we are actually almost crying our eyes out with endless regressions and formatting tables, because we kind of need to replicate somebody’s paper. Did I already mention, that it does not work perfectly from the first trial? Almost rhetorical question – but if even best friend almighty http://www.google.com does not know the answer – whom to address the question to? You may ask what the worst part of all of this is. Well, the most difficult and so far completely out of my league exam is still coming up – in January. We’re gonna definitely have a very best January, every single day [and, most probably, night] cuddling with books, that require to be understood. Did I already mention that they mostly have equations and matrixes and not that much of a simple and actually understandable text?
Visiting. We are almost calculating the month from this old event, but I did have some Lithuanian guests coming here. It was only a weekend, four days, but hell we did have fun. I got some Lithuanian smell and taste – it’s amazing how Lithuanian beer tastes so much better when you’re abroad, or how incredibly Lithuanian chocolate tastes, when you are on chocolate-free diet. Well, anyway, despite of all good stuff brought, we did some ordinary things in here – walked around the Copenhagen, visited Christiania [just visiting, not shopping], went to couple of bars, had couple of beers, interesting conversations and then they left. To be honest, if You plan on visiting me, do not expect too much. The only places I can actually show You is: little mermaid [who is basically just a figure of a girl with legs], some of my favorite bars, Nyhavn street, some parks and that is almost it. But also, if You plan on visiting Copenhagen – just be prepared in advanced, there is nothing much to see in here, unfortunately. I don’t really want to drag it, but it’s a bit boring city. Plus, when You have clouds-rain-wind almost 24/7, most of the people are not able to enjoy what’s around.
Christmas and Julefrokost. It is already a clear fact – Danes like to party a lot. Another clear and obvious fact – they find `partying` to be `just drinking and eating[maybe] and then drinking drinking drinking`. The best time – just before the Christmas, when everyone around is organizing a thing Julefrokost [which we would translate into English as: Christmas lunch]. Statistical Dane participates in approximately 10-15 Julefrokost, nice hah? I had been lucky to participate in two of them. Firstly we just combined something that is called `I managed to pass CF exam and get away alive` and Elite Julefrokost. This one was fun. Very much and so much fun. We played some Christmas games, some beer-pong [Valerio and me, we were undefeated!!], had some very nice conversation, I even got to dance!!! After a long and sweet conversation I finally managed to force myself to leave the party and go back home. The second Julefrokost was just after this one. Not sure if it was the expectations or just the impact of this one, but this second one was not good at all. Yes, food was good and we ate it well, but still, being all around the Danes, who does not really fulfill my perfect way of `how to make this party rock`, and since I was the only one like a white crow, I left pretty early. Promised to myself never go to te boring parties again and convinced myself [again] that I am much more of the southern people party kind of the type.
COP15. I am pretty sure that all of You knows much better what it is. So far I just know that it is some kind of a conference about the Kyoto protocol thing. But the city is crazy, millions of people, half of the streets closed, police and helicopters all around. I don‘t even know anything about the protests, but I assume that they are huge, since I hear sirens of the police cars every single evening, non stop. And, when You look at the newspapers or TV, You realise – it is a big big bubble. Hopefully it won‘t exploid with blood. Would not be pleasant at all. And the sad thing, I will never know more about it, since it ends on Friday, at the very same day when we have to hand in our replication paper, before that: regressions, regressions, tables, tables, hausman test, Prais-Winsten stuff and all other pleasant awesome stuff.
Miracles. There are already several strange and attractive things happening around me, that are still in complete confusiness. But one is for real – I even got some greetings about this. I finally attained the fact of the snowing in Copenhagen. It was snowing yesterday [oh, You should have seen my smile and my face and my satisfaction], it was snowing today. The sad part is – it did not stay, but it was still worth it, seeing all those big snowflakes falling heavily from the sky. I managed to start believing in miracles again. If it start snowing, is it possible that all the other good stuff is going to happen I just have to keep on believing? Well, it better.
16 Oct 2009
..Moving on..
So here it is – life in Copenhagen starts to be `ordinary`. Hard to say how good or bad, just ordinary. This what happens when You get used to a place – You know the ways how to get to the main points, You know where the closest stores are, You learn the basic words, like `hi`, `bye`, `thanks`, `excuse me` in native language, so You start at least using those and people don’t think You are just this stranger, who is only visiting the city for the short time.
It’s been a while, but in September, I had one short trip to Poland. No, I don’t like Poland as a country, but I was going for the European Championship of the basketball. In the beginning I was sure I’m going to see the Lithuanian team to play, but, somehow it wasn’t their game, and since I was only going for a semi-finals and finals – they were not there anymore. Apart from that – it was a great trip. I have seen a lot of nice throws and basketball games. I found some new basketball players, I can follow how they are doing in the future and, ah.. I just loved doing nothing – walking around, going for a game, having fun and beers. This is simply unexplainable what kind of feeling You get when You see all the fans for the teams, shouting, screaming, supporting their teams.
We even managed to find a bar [which we were not even looking for] with white Švyturys beer. Even though Denmark has this amazing Hoeghaarden, it is still nice to find Your favorite Lithuanian beer to drink after Greeks win bronze and Serbians [who I was supporting] win silver.
Back in Copenhagen, life went ordinary again. I do enjoy riding a bike to the places, not enjoying that much feeling as stupid as possible in the lectures and continuously looking for a student job, with no satisfaction. But I do love my kick-boxing – it is definitely the best thing in Denmark so far.
Biking. It’s true. You are lost in Copenhagen, if You have no bike. You get so used to it, just like some people get used to cars – I can hardly go anywhere without it. It’s not even a good sport, but it is also a very good transporting yourself from place to place instrument. One day, I got a `lucky time`, going out of my home and realizing that my bike’s tire is flat – again. I have to say, I am really lucky with those things – if it happens, it happens to me. So I had to take metro and I got so frustrated with it, that silently promised to myself never ever leave my bike at home. My flat’s tire reason was simply as it could be – little hole in it. So I was surprising people, walking around my street, while fixing it. But I did it – I managed to fix it by myself, oh, I was so proud. This is also one of the things You should learn while being here – fix Your own bike, since it is extremely expensive. Also, what a month of life in Copenhagen gives You – some new experiences. I managed to learn how to bike with no hands. I know, I know, You would probably say – so what, like it’s a big deal. But for me it is – I always wanted to learn it, but never really did in Lithuania. And now – I can do it. For a pretty long time. Seriously, You should see me right now biking – I am so excited, just like a little kid, when he gets a new fascinating toy.
Searching for a job. Apparently, it is not as easy as it could be. And I admit, I have a lot of disadvantages for that – I don’t speak the language [and I don’t really even want to], I have to combine it with studies and etc, but the confusing thing is – how they refuse You as a potential worker. Apparently You may be rejected if `they like Your CV very much`. You may also be rejected if [and this is a direct quote]: `as we find You too qualified`. I can deal with `You are not the person we are looking for`, `we are looking for a person with a different qualities`, but `too much liking CV` and `too qualified` is too much or me – what is wrong with this country.
Sports. Looks like everyone in Denmark are doing some sports. Millions of people are jogging [how can they do this?], biking [that’s more like a life style, not sport, but still]. Well, I’m doing kick-boxing. It’s only two times a week. On one hand – it’s a good thing, because my body sores after every training, but on the other one – it is such an amazing thing, that even though You can’t feel Your legs and arms after it, You feel so happy and alive, that it’s hard even to explain. And yes, I realize that I chose one of the safest countries in the world to live in, but it’s very comforting knowing that You could actually kick somebody’s ass in the street, if necessary.
Weather. It’s cold, rainy and windy in here. I don’t complain, except for the wind, especially when You need to bike and wind is blowing straight to Your face, it’s tiring. Autumn is really kicking in – I already started wearing cap and gloves, because it is freezing cold in here. Not so much of the sun – so if You come, prepare for clouds and grey color.
New things. I already learned new drinking game in here, it’s called `beer pong`. Ask me and I will show it to You. It’s great. Even though we lost it, but we had so much fun and as for the first time – I managed to play it pretty good. I also managed to understand at least a little bit econometrics – and it was huge for me, because for a month I did understand completely nothing in the lectures. Studies after all are really difficult in here – at least for me. It’s completely different from the things I was learning in Lithuania. It’s strange, but I hope for the best: to learn more new things, luckily before the exams, which I’ll be having around the Christmas.
Advantages. It might be just my luck, but I have amazing people around me, I really do. I have a friend, who is always pleasing me with chocolate cake or cookies. She knows I have this addiction for chocolate, so she helps me to get deep into it. I was also helping here move from one apartment to another one. That was sport [I even skipped kick-boxing after, because I literally felt no arms and legs]. Going up and down with heavy stuff, putting it all to the car, when getting everything off the car, bringing everything to the new apartment. I was cursing them, since they chose apartment with no elevator, but it was a good feeling to help good people. I got some chocolate cake after – and I tell You, I couldn’t get anything better.
Language. I tell You – it is the worst language I have ever learned. It is similar to Norwegian, which I thought will be advantage for me, but no. It is terrible, I mean it. They write one thing and they say another thing. They have these unbelievable sounds, that You will break Your tongue first, before You manage to pronounce it correctly. I am going to the lectures and I am trying to learn it, but, so far, it still sounds like a noise in the wind. Hopefully it will become better. But tell me, how would You manage to read `hila` when You actually see `hedder` written down?
Would I recommend this city for anyone else to visit? Hard to say. If You like Scandinavia, You will like it for sure. But if You like how sunny weather – it’s not gonna work for You. But people are nice, places are good, city is safe. Also, studies are very high quality and You can study almost everything You want. Everybody speaks English, so You would never have problems with being understood. Partying is also possible, but You need money for that – drinks prices are still shocking for me, but salaries are high as well.
It’s been a while, but in September, I had one short trip to Poland. No, I don’t like Poland as a country, but I was going for the European Championship of the basketball. In the beginning I was sure I’m going to see the Lithuanian team to play, but, somehow it wasn’t their game, and since I was only going for a semi-finals and finals – they were not there anymore. Apart from that – it was a great trip. I have seen a lot of nice throws and basketball games. I found some new basketball players, I can follow how they are doing in the future and, ah.. I just loved doing nothing – walking around, going for a game, having fun and beers. This is simply unexplainable what kind of feeling You get when You see all the fans for the teams, shouting, screaming, supporting their teams.
We even managed to find a bar [which we were not even looking for] with white Švyturys beer. Even though Denmark has this amazing Hoeghaarden, it is still nice to find Your favorite Lithuanian beer to drink after Greeks win bronze and Serbians [who I was supporting] win silver.
Back in Copenhagen, life went ordinary again. I do enjoy riding a bike to the places, not enjoying that much feeling as stupid as possible in the lectures and continuously looking for a student job, with no satisfaction. But I do love my kick-boxing – it is definitely the best thing in Denmark so far.
Biking. It’s true. You are lost in Copenhagen, if You have no bike. You get so used to it, just like some people get used to cars – I can hardly go anywhere without it. It’s not even a good sport, but it is also a very good transporting yourself from place to place instrument. One day, I got a `lucky time`, going out of my home and realizing that my bike’s tire is flat – again. I have to say, I am really lucky with those things – if it happens, it happens to me. So I had to take metro and I got so frustrated with it, that silently promised to myself never ever leave my bike at home. My flat’s tire reason was simply as it could be – little hole in it. So I was surprising people, walking around my street, while fixing it. But I did it – I managed to fix it by myself, oh, I was so proud. This is also one of the things You should learn while being here – fix Your own bike, since it is extremely expensive. Also, what a month of life in Copenhagen gives You – some new experiences. I managed to learn how to bike with no hands. I know, I know, You would probably say – so what, like it’s a big deal. But for me it is – I always wanted to learn it, but never really did in Lithuania. And now – I can do it. For a pretty long time. Seriously, You should see me right now biking – I am so excited, just like a little kid, when he gets a new fascinating toy.
Searching for a job. Apparently, it is not as easy as it could be. And I admit, I have a lot of disadvantages for that – I don’t speak the language [and I don’t really even want to], I have to combine it with studies and etc, but the confusing thing is – how they refuse You as a potential worker. Apparently You may be rejected if `they like Your CV very much`. You may also be rejected if [and this is a direct quote]: `as we find You too qualified`. I can deal with `You are not the person we are looking for`, `we are looking for a person with a different qualities`, but `too much liking CV` and `too qualified` is too much or me – what is wrong with this country.
Sports. Looks like everyone in Denmark are doing some sports. Millions of people are jogging [how can they do this?], biking [that’s more like a life style, not sport, but still]. Well, I’m doing kick-boxing. It’s only two times a week. On one hand – it’s a good thing, because my body sores after every training, but on the other one – it is such an amazing thing, that even though You can’t feel Your legs and arms after it, You feel so happy and alive, that it’s hard even to explain. And yes, I realize that I chose one of the safest countries in the world to live in, but it’s very comforting knowing that You could actually kick somebody’s ass in the street, if necessary.
Weather. It’s cold, rainy and windy in here. I don’t complain, except for the wind, especially when You need to bike and wind is blowing straight to Your face, it’s tiring. Autumn is really kicking in – I already started wearing cap and gloves, because it is freezing cold in here. Not so much of the sun – so if You come, prepare for clouds and grey color.
New things. I already learned new drinking game in here, it’s called `beer pong`. Ask me and I will show it to You. It’s great. Even though we lost it, but we had so much fun and as for the first time – I managed to play it pretty good. I also managed to understand at least a little bit econometrics – and it was huge for me, because for a month I did understand completely nothing in the lectures. Studies after all are really difficult in here – at least for me. It’s completely different from the things I was learning in Lithuania. It’s strange, but I hope for the best: to learn more new things, luckily before the exams, which I’ll be having around the Christmas.
Advantages. It might be just my luck, but I have amazing people around me, I really do. I have a friend, who is always pleasing me with chocolate cake or cookies. She knows I have this addiction for chocolate, so she helps me to get deep into it. I was also helping here move from one apartment to another one. That was sport [I even skipped kick-boxing after, because I literally felt no arms and legs]. Going up and down with heavy stuff, putting it all to the car, when getting everything off the car, bringing everything to the new apartment. I was cursing them, since they chose apartment with no elevator, but it was a good feeling to help good people. I got some chocolate cake after – and I tell You, I couldn’t get anything better.
Language. I tell You – it is the worst language I have ever learned. It is similar to Norwegian, which I thought will be advantage for me, but no. It is terrible, I mean it. They write one thing and they say another thing. They have these unbelievable sounds, that You will break Your tongue first, before You manage to pronounce it correctly. I am going to the lectures and I am trying to learn it, but, so far, it still sounds like a noise in the wind. Hopefully it will become better. But tell me, how would You manage to read `hila` when You actually see `hedder` written down?
Would I recommend this city for anyone else to visit? Hard to say. If You like Scandinavia, You will like it for sure. But if You like how sunny weather – it’s not gonna work for You. But people are nice, places are good, city is safe. Also, studies are very high quality and You can study almost everything You want. Everybody speaks English, so You would never have problems with being understood. Partying is also possible, but You need money for that – drinks prices are still shocking for me, but salaries are high as well.
11 Sept 2009
..From my own room with its' own doors..
I got back `home` to Copenhagen after a weekend in Lithuania, in the wedding basically. I managed to do some more stuff, while I was around, but after all this strict schedule I was flying back. It is a bit of a strange feeling, because I was waiting for my plane and actually thinking `So, I’m going home`, even though I’ve stayed here for not so long time and even not in my own room, but just crashing some people and sleeping on t heir floor. I guess it will be home for me after all.
So this time getting into the plane was much easier and much less problems I faced. A nice blond girl this time did not ask me to make my luggage emptier [ok, it might have something to do with a fact that it was not overloaded, but still], she also took my bike, so I could discover Copenhagen on two wheels. And then finally after saying `bye` to the people who were taking me to the airport, I was left there alone, reading a book and listening to the Foo Fighters again and again and again.
So I got back. To the same place, that I was still being generously housted by amazingly kind lithuanians. It was Monday, better known as `First basketball game in European Championship`. I managed to watch it `more or less`, because on-line games never really works for me and went to sleep. It was necessary to be awake the next day, because it was a big day – Ona was supposed to be moving to a new place, she will be living. Yes, I finally got my own room and it has doors, so I can close it and feel totally alon [not lonely, alone, which I like].
First part of the day I was doing what I kinda hate – packing, putting stuff together, packing some more and having this feeling that I am going to miss it all: people I’ve been living together with, all those conversations, laughing. Even the place. So the time to go came soon – I left. I got to my new place to live a bit earlier, but I thought it is not big of the deal. Turns out – it was. I tried to get into the flat, but there was no answer. After 5 min I started to be paranoid – what if she fooled me, what if I do not have my own place after all, what if I have to go back and disturb those people for longer time. But, after a while, Tine got back home, so I‘ve got my own room, I‘ve got a key, I‘ve got doors, I‘ve got my place. I needed to celebrate, but it was not as successful as I wished. I went to see basketball game that was lost, so I left and got back home, to my room.
Next day I was enjoying my time – everything was pretty much perfect – I finally have my own place and my own bike, making circles around my neighborhood, ending evening with Lithuania‘s winning. The less perfect part become after it, when I was trying to get back home. It isn‘t enough I‘ve got my bike‘s tyre flat, but I almost killed myself. Twice. First of all, because I did not realised that my tyre is flat, I pushed my breaks too much, so I fell of the bike. It was pretty much `ok`, till crazy taxi driver was going right into me – so I had to turn too fast and because I couldn‘t I fell of my bike again.
I managed finally to get back home, feeling some pain on my palms, on my albows and on my legs, still wishing that my tyre is going to be fine wenn I fill it with air. Turnes out in the morning – it‘s still bad, still empty. So I walked too early out of my place, I bought the inner tube for my tyre [still hoping that the problem is in the inner tube, but wasn‘t sure yet], changed it and wuolia- so far so good, it is still filled with air with I can still use it.
After the lectures and a meeting with J.P.Morgan company, I went to meet my ex roommate, because she was taking me to my first kick-boxing class. Even though now all of my body hurts, I can hardly squeeze anything, my legs hurts [whey are also bruised, but that is from `almost accidents` with the bike], it was so fascinating, it reminds me the fun Iused to have in the boxing. And yes, of course, there were moments, when I thought I‘m gonna die, but it was worth it. Didn‘t feel that much alive [and tired as well] for a long long time.
Off Topic No 1. Prices around here. To be honest – prices in Denmark do not shock me that much. But of course, I lived in Norway, which is supposed to be even more expensive country then Denmark. But going shopping still is a bit strange. First of all – You go to a food store, but You have to be careful, and not to pick up the expensive one. So, for example, in Denmark, You stay away from `Irma` and `Super smth [I forgot the name]`, and You like `Netto` and `Fakta`. When You go to the shop, You have to be careful as well, because You may find same looking thing for a totally different prices. You can buy bread for 25 DKK and You can find same one [or looking just the same] for 6 DKK. But as for the rest of the stuff, it is not that bad, You can find pretty cheap furniture, but bikes are awfully expensive [at least for me]. Having a cell phone is dumbly expensive, it is better not to chat that much. Books is the only unbelievably expensive thing in this country, even Norwegians agree with me. I have just bought the most expensive book, I have ever bought [And I was buying books in Norway – not that expensive].
OffTopic. No2. Transportation. Bike is a mandatory thing in this country. If You have no bike, You are lost. Everything is being easily reached by metros or subways, but it is expensive, so bike cannot even be compared. And there is all these nice things, made for the bikes – You know, bike roads, traffic lights. And people are actually taking that into the consideration – cars stop and let You go [that would never happen in Lithuania. At least didn’t happen when I was riding a bike there]. You do not really need a pump, because every bike store has one, which fills Your tires with air very fast. And You can repair it pretty easy as well, it just costs kinda a lot. I don’t know how much yet, since so far I managed to do it myself, but people talk it is expensive.
So this time getting into the plane was much easier and much less problems I faced. A nice blond girl this time did not ask me to make my luggage emptier [ok, it might have something to do with a fact that it was not overloaded, but still], she also took my bike, so I could discover Copenhagen on two wheels. And then finally after saying `bye` to the people who were taking me to the airport, I was left there alone, reading a book and listening to the Foo Fighters again and again and again.
So I got back. To the same place, that I was still being generously housted by amazingly kind lithuanians. It was Monday, better known as `First basketball game in European Championship`. I managed to watch it `more or less`, because on-line games never really works for me and went to sleep. It was necessary to be awake the next day, because it was a big day – Ona was supposed to be moving to a new place, she will be living. Yes, I finally got my own room and it has doors, so I can close it and feel totally alon [not lonely, alone, which I like].
First part of the day I was doing what I kinda hate – packing, putting stuff together, packing some more and having this feeling that I am going to miss it all: people I’ve been living together with, all those conversations, laughing. Even the place. So the time to go came soon – I left. I got to my new place to live a bit earlier, but I thought it is not big of the deal. Turns out – it was. I tried to get into the flat, but there was no answer. After 5 min I started to be paranoid – what if she fooled me, what if I do not have my own place after all, what if I have to go back and disturb those people for longer time. But, after a while, Tine got back home, so I‘ve got my own room, I‘ve got a key, I‘ve got doors, I‘ve got my place. I needed to celebrate, but it was not as successful as I wished. I went to see basketball game that was lost, so I left and got back home, to my room.
Next day I was enjoying my time – everything was pretty much perfect – I finally have my own place and my own bike, making circles around my neighborhood, ending evening with Lithuania‘s winning. The less perfect part become after it, when I was trying to get back home. It isn‘t enough I‘ve got my bike‘s tyre flat, but I almost killed myself. Twice. First of all, because I did not realised that my tyre is flat, I pushed my breaks too much, so I fell of the bike. It was pretty much `ok`, till crazy taxi driver was going right into me – so I had to turn too fast and because I couldn‘t I fell of my bike again.
I managed finally to get back home, feeling some pain on my palms, on my albows and on my legs, still wishing that my tyre is going to be fine wenn I fill it with air. Turnes out in the morning – it‘s still bad, still empty. So I walked too early out of my place, I bought the inner tube for my tyre [still hoping that the problem is in the inner tube, but wasn‘t sure yet], changed it and wuolia- so far so good, it is still filled with air with I can still use it.
After the lectures and a meeting with J.P.Morgan company, I went to meet my ex roommate, because she was taking me to my first kick-boxing class. Even though now all of my body hurts, I can hardly squeeze anything, my legs hurts [whey are also bruised, but that is from `almost accidents` with the bike], it was so fascinating, it reminds me the fun Iused to have in the boxing. And yes, of course, there were moments, when I thought I‘m gonna die, but it was worth it. Didn‘t feel that much alive [and tired as well] for a long long time.
Off Topic No 1. Prices around here. To be honest – prices in Denmark do not shock me that much. But of course, I lived in Norway, which is supposed to be even more expensive country then Denmark. But going shopping still is a bit strange. First of all – You go to a food store, but You have to be careful, and not to pick up the expensive one. So, for example, in Denmark, You stay away from `Irma` and `Super smth [I forgot the name]`, and You like `Netto` and `Fakta`. When You go to the shop, You have to be careful as well, because You may find same looking thing for a totally different prices. You can buy bread for 25 DKK and You can find same one [or looking just the same] for 6 DKK. But as for the rest of the stuff, it is not that bad, You can find pretty cheap furniture, but bikes are awfully expensive [at least for me]. Having a cell phone is dumbly expensive, it is better not to chat that much. Books is the only unbelievably expensive thing in this country, even Norwegians agree with me. I have just bought the most expensive book, I have ever bought [And I was buying books in Norway – not that expensive].
OffTopic. No2. Transportation. Bike is a mandatory thing in this country. If You have no bike, You are lost. Everything is being easily reached by metros or subways, but it is expensive, so bike cannot even be compared. And there is all these nice things, made for the bikes – You know, bike roads, traffic lights. And people are actually taking that into the consideration – cars stop and let You go [that would never happen in Lithuania. At least didn’t happen when I was riding a bike there]. You do not really need a pump, because every bike store has one, which fills Your tires with air very fast. And You can repair it pretty easy as well, it just costs kinda a lot. I don’t know how much yet, since so far I managed to do it myself, but people talk it is expensive.
3 Sept 2009
..When the school starts..
I have to say, I’m living a total student life here in Copenhagen. And I do enjoy it, for sure. Strange, how only in two years I almost forgot how much it is. New people to meet, new not understandable things to study, crazy things to do [ok, I admit, I did not stop making these even when I was working].
Saturday night was supposed to be an easy one. I started it very simple – just went to my new place to work and check the schedule, but I met the owner and some people that I met here in March, so we started talking. This lasted for couple hours, including some football on TVs. Then finally I left the place and went to meet my roommate, with whom I was supposed to be going home. That did not worked exactly like that so I stayed with another roommate at his working place. I started talking about different things with someone and didn’t realize when it was time for them to close. Just before the closing I’ve learned Danish way of drinking `Sambuca` [Yes, we definitely have to do it when we meet – it’s awesome] and helped closing the pub. Finally, when we got back home we did not feel like sleeping, so we were just talking and talking, but when sun went out to say `good-morning` we figured out, it is time to say `good-night`.
We figured out, that we should have an easy Sunday night, since everybody is heading for work/studies next day. So we were having a fabulous apple pie with tea or milk and a good movie. It was called `The Bucket list` - and I do recommend it to everyone – exciting movie, not too hard and for some – very useful to see and understand, like there is `nothing impossible`.
Monday was the big day – ordinary lectures started. I have to say – it’s not that different from what I have expected, but still a lot of work to do. For the first lectures – it was ok. As for the second one [it is called micro econometrics – anybody remembers that?]. I’ve got lost somewhere in the middle of the lecture, when my head was too full to manage information, so my heads went just writing down what’s on the black board. I have to admit – haven’t felt such an idiot since my training course when I just started working and didn’t understand a thing. So this is similar, ignoring the fact that I will actually have to have an oral exam on this thing. I need a miracle.. Or..a person, who actually understands this and would be willing to help me in understanding this study field. Well, maybe I will become smarter in couple on months.
A relieve for that day was a concert, I went to in the evening. If any of You are aware of the name, the band was called `Electric Wizards`, and one before, I do not remember the name, but enjoyed much more. Concert was in Christian-town, depends on how good You know Copenhagen, but this part of it is the `open` one. Well, too hard to explain, You simply just have to see it. So I was walking there around with two guys [believe me, I was happy I was not alone or with some girls, I kind of felt unsecure. For the one who no me pretty good – that usually never happens to me], watching strange [or maybe just unordinary] people coming and leaving, finally just listening to some rock sounds.
As for Tuesday – I’ve had a very interesting lecture. The teacher was unbelievable – so much into the field he is teaching and so alive while explaining from first sight boring things, that it even became interesting to me. Although I have also to say, that now I regret I did not study Algebra, Statistics and other things in bachelors that much [cause I was sure I will NEVER need them again], because now it would be such an easy thing, if I could remember all the equations and stuff. Well, I certainly have to become smarter soon, or I will fail.
For the free period on Wednesday, I didn’t go to study, as I should have, but I went to explore Copenhagen I haven’t yet. My first spot was the beach. Pretty cloudy and windy day, but I had fun, just walking around, feeling the sand, touching the water, making some pictures, enjoying the silence. Some of my class mates were supposed to come as well, but finally [or not finally] they decided to skip the beach [probably due to a cloudiness and possible rain], so I stayed alone. Afterwards I was walking around Copenhagen city center and then met some class mates for a chat. It was nice sitting near the water, talking about travelling, favorite cities in the world, possibilities, future and near plans. Finally we ended up watching `Over The Hedge` at home with a roommate. Ah.. It was great. It reminded me of the course, two years ago, in Zagreb, where we had so much fun [Elisabeth, do You remember when we were trying to remember the name of the squirrel and finally went on calling Mislav `Hemmy`? Strange that after so long time exactly yesterday we had a little chat].
So Thursday was a day of a little bit of the classes. Seems that I will survive in these ones – maybe it is not `peace of cake`, but at least understandable and I do manage to follow. And now I’m just having an easy night, checking how is going on for Lithuanian basketball team to play their last friendly match with Spanish, packing a little bit for my short trip to the wedding and clearing out my mind. I also copied almost all seasons of `The Friends` and I am now very much into watching them [it is almost as exciting and hooking up as `Sex and The City` have been].
Ahh.. The basketball have just ended, with the victory of Lithuanians. I’ve got much more enthusiasm and motivation of going to Poland and watching them for real, on the floor, screaming and shouting and experiencing all the victories by myself. But..all this in here in a couple of weeks.
Saturday night was supposed to be an easy one. I started it very simple – just went to my new place to work and check the schedule, but I met the owner and some people that I met here in March, so we started talking. This lasted for couple hours, including some football on TVs. Then finally I left the place and went to meet my roommate, with whom I was supposed to be going home. That did not worked exactly like that so I stayed with another roommate at his working place. I started talking about different things with someone and didn’t realize when it was time for them to close. Just before the closing I’ve learned Danish way of drinking `Sambuca` [Yes, we definitely have to do it when we meet – it’s awesome] and helped closing the pub. Finally, when we got back home we did not feel like sleeping, so we were just talking and talking, but when sun went out to say `good-morning` we figured out, it is time to say `good-night`.
We figured out, that we should have an easy Sunday night, since everybody is heading for work/studies next day. So we were having a fabulous apple pie with tea or milk and a good movie. It was called `The Bucket list` - and I do recommend it to everyone – exciting movie, not too hard and for some – very useful to see and understand, like there is `nothing impossible`.
Monday was the big day – ordinary lectures started. I have to say – it’s not that different from what I have expected, but still a lot of work to do. For the first lectures – it was ok. As for the second one [it is called micro econometrics – anybody remembers that?]. I’ve got lost somewhere in the middle of the lecture, when my head was too full to manage information, so my heads went just writing down what’s on the black board. I have to admit – haven’t felt such an idiot since my training course when I just started working and didn’t understand a thing. So this is similar, ignoring the fact that I will actually have to have an oral exam on this thing. I need a miracle.. Or..a person, who actually understands this and would be willing to help me in understanding this study field. Well, maybe I will become smarter in couple on months.
A relieve for that day was a concert, I went to in the evening. If any of You are aware of the name, the band was called `Electric Wizards`, and one before, I do not remember the name, but enjoyed much more. Concert was in Christian-town, depends on how good You know Copenhagen, but this part of it is the `open` one. Well, too hard to explain, You simply just have to see it. So I was walking there around with two guys [believe me, I was happy I was not alone or with some girls, I kind of felt unsecure. For the one who no me pretty good – that usually never happens to me], watching strange [or maybe just unordinary] people coming and leaving, finally just listening to some rock sounds.
As for Tuesday – I’ve had a very interesting lecture. The teacher was unbelievable – so much into the field he is teaching and so alive while explaining from first sight boring things, that it even became interesting to me. Although I have also to say, that now I regret I did not study Algebra, Statistics and other things in bachelors that much [cause I was sure I will NEVER need them again], because now it would be such an easy thing, if I could remember all the equations and stuff. Well, I certainly have to become smarter soon, or I will fail.
For the free period on Wednesday, I didn’t go to study, as I should have, but I went to explore Copenhagen I haven’t yet. My first spot was the beach. Pretty cloudy and windy day, but I had fun, just walking around, feeling the sand, touching the water, making some pictures, enjoying the silence. Some of my class mates were supposed to come as well, but finally [or not finally] they decided to skip the beach [probably due to a cloudiness and possible rain], so I stayed alone. Afterwards I was walking around Copenhagen city center and then met some class mates for a chat. It was nice sitting near the water, talking about travelling, favorite cities in the world, possibilities, future and near plans. Finally we ended up watching `Over The Hedge` at home with a roommate. Ah.. It was great. It reminded me of the course, two years ago, in Zagreb, where we had so much fun [Elisabeth, do You remember when we were trying to remember the name of the squirrel and finally went on calling Mislav `Hemmy`? Strange that after so long time exactly yesterday we had a little chat].
So Thursday was a day of a little bit of the classes. Seems that I will survive in these ones – maybe it is not `peace of cake`, but at least understandable and I do manage to follow. And now I’m just having an easy night, checking how is going on for Lithuanian basketball team to play their last friendly match with Spanish, packing a little bit for my short trip to the wedding and clearing out my mind. I also copied almost all seasons of `The Friends` and I am now very much into watching them [it is almost as exciting and hooking up as `Sex and The City` have been].
Ahh.. The basketball have just ended, with the victory of Lithuanians. I’ve got much more enthusiasm and motivation of going to Poland and watching them for real, on the floor, screaming and shouting and experiencing all the victories by myself. But..all this in here in a couple of weeks.
29 Aug 2009
An intro week in Copenhagen
It‘s already almost a week, I‘m in Copenhagen. It‘s still nice and the more I‘m here, the more I like it. Not sure what it makes feeling like that – but I would go for category `people`. Two ones, who are hosting me are unbelievable – I am more than thankful for keeping me there and not complaining for the third person in a place. Well, I‘m trying to act nicely [You know I can, if I really try, sometimes to be nice]. But it‘s easy here – we always find topics to talk, discuss, share thoughts, laugh till the very late hours of the night or just go and have fun in the city.
So here I am, finally looks like I‘ve got a place to live in. It‘s not so big, it‘s only one room for me in the appartment, but I‘m gonna have my doors that closes and it will be really close to the city center – I couldn‘t expect anything more, I suppose. Although I am moving in there only after my little trip for wedding [no, not my wedding], it still makes me happy, that I‘ve got it. But the more I stay here, I realise, that it is going to be a bit sad leave this place and these people – for now I am having a lot of fun staying with them. But of course, I do know that guests are like fishes – they start stink after three days – I hope I won‘t stink that much. We‘ll see.
My university is big, modern and, I would say – fascinating. You can see it on-line: http://www.cbs.dk. I like it already, though I do realise that it is going to be difficult to study in here – they are expecting us to be very smart [well, probably most or all in my class are very smart, but I do not trust my `smartness` that much] so they are going to give us a lot of study work and a lot of things to learn. But ye, I came for that, not for anything else. This is something like a given opportunity – I have actually use it in most efficient way.
So I‘ve got this fancy and new program to study [first year for this program – so we are the first ones to study it] and 17 more students from different countries. We have Danes, Norwegians, Russians, Romanians, Lithuanians [yes, I’m not the only one], Icelanders, Italians [I may have forgot one or two countries, but that is mainly it]. And we already met some teachers, who actually are fascinating with their knowledge and passion for the field they are teaching. So I am pretty sure it is going to be interesting here.
We had two `intro days` already last week, and I am becoming a real student on Monday already – that’s something new for me after two years of gap and working with no studies. Our heads are now full of different information about researches, what is where and where to go if you need some kind of answer. But we also had fun as well. We had a nice picnic [is that the word?] on Thursday evening in a big big and nice park close to school followed by a small but nice pub for a beer or so. Friday was an easy night to go, but we still managed to go out and have some fun.
Also, this week, at least for me, not sure about the rest, was more or less – let’s try to visit public offices to get necessary documentation. As it is not surprising anyone [especially not me], I was not very lucky with those. I had a map and an address when I started going to the first shown place. I found the place, but unfortunately that place had already left a.k.a. moved to another building. Shame that the address, it moved, was not on my map. So I tried to reach another place and I was not lucky again – it just was not there at all.
So next day I did not trust any advices from around and did a little research `where to go and what to do` by myself. I’ve got different addresses and this time I was a little bit luckier. I found the place where I could get a residence permit [be aware, that if You come to Denmark for a longer time You will going to need it as well and this is actually the first thing You have to get]. So I filled in all of the forms and now I am in a `waiting` process, so I could move on and continue my fun trips to public offices. So if any of You actually decides coming to Denmark for living [studying or any other crazy idea], do ask me where to go and what to do – at least so far for the public offices, I think I know it all.
Night life is alive in Copenhagen – that is for sure. First night [ok, it was a late afternoon] I was having my favorite beer in `The Dubliner` - my future working place [at least for a couple of shifts]. Couple times I have visited `Black Swan` - which is a very cozy place to stay and chat. The reason I was going there, it is because I have a friend working there – but I really liked the place. One night we were listening to some jazz [well I am not an expert, but I think that is wasn’t 100% jazz, but.. oh well, maybe],other night we were just having some fun.
I know it makes me a bit of a freak, but when I first time visited Copenhagen, I fell in love.. with a bar – so cozy and so nice place, that I just couldn’t resist. The strange thing is, that it is absolutely nothing special – just a small bar, with some game machines in it, but it is so attractive, that I cannot even explain. It is called `John Bull` and You should definitely visit it, if You ever come to Copenhagen [no, they do not pay me for advertise it, but yeah, I really love it]. So for this reason Friday night was a great night, because I actually went there, finally, for the first time I am in Copenhagen right now. We started with chatting in `Black Swan` with a friend of my and guys from my class. After a while, we went to see the `mermaid`. I have to tell You [You might get disappointed] that she is not even a mermaid. She is just a little [very very little!!!] girl with legs. I told the same thing for Roman, but since he still wanted to see her – we went there, hoping that small thing is going to be at least covered in lights. As I predicted, he’s got disappointed with the size of `mermaid` and legs, instead of fishtail, but at least we made a picture, so it can be crossed out of `to do` list.
We were walking around for some more than finally I convinced people to go to John Bull – and it was great just sitting there, talking and laughing with The Hoegaarden beer [the best one I have ever drank – frankly]. So far John Bull is the only place I’ve seen, where they have those special glasses for Hoegaarden to drink from, which makes the beer even more special.
So that is my `intro week in Copenhagen`. So far so good, just everything new and a bit inexperienced. No pictures so far, but I do promise to make some in a near future [in case You are interested in those].
So here I am, finally looks like I‘ve got a place to live in. It‘s not so big, it‘s only one room for me in the appartment, but I‘m gonna have my doors that closes and it will be really close to the city center – I couldn‘t expect anything more, I suppose. Although I am moving in there only after my little trip for wedding [no, not my wedding], it still makes me happy, that I‘ve got it. But the more I stay here, I realise, that it is going to be a bit sad leave this place and these people – for now I am having a lot of fun staying with them. But of course, I do know that guests are like fishes – they start stink after three days – I hope I won‘t stink that much. We‘ll see.
My university is big, modern and, I would say – fascinating. You can see it on-line: http://www.cbs.dk. I like it already, though I do realise that it is going to be difficult to study in here – they are expecting us to be very smart [well, probably most or all in my class are very smart, but I do not trust my `smartness` that much] so they are going to give us a lot of study work and a lot of things to learn. But ye, I came for that, not for anything else. This is something like a given opportunity – I have actually use it in most efficient way.
So I‘ve got this fancy and new program to study [first year for this program – so we are the first ones to study it] and 17 more students from different countries. We have Danes, Norwegians, Russians, Romanians, Lithuanians [yes, I’m not the only one], Icelanders, Italians [I may have forgot one or two countries, but that is mainly it]. And we already met some teachers, who actually are fascinating with their knowledge and passion for the field they are teaching. So I am pretty sure it is going to be interesting here.
We had two `intro days` already last week, and I am becoming a real student on Monday already – that’s something new for me after two years of gap and working with no studies. Our heads are now full of different information about researches, what is where and where to go if you need some kind of answer. But we also had fun as well. We had a nice picnic [is that the word?] on Thursday evening in a big big and nice park close to school followed by a small but nice pub for a beer or so. Friday was an easy night to go, but we still managed to go out and have some fun.
Also, this week, at least for me, not sure about the rest, was more or less – let’s try to visit public offices to get necessary documentation. As it is not surprising anyone [especially not me], I was not very lucky with those. I had a map and an address when I started going to the first shown place. I found the place, but unfortunately that place had already left a.k.a. moved to another building. Shame that the address, it moved, was not on my map. So I tried to reach another place and I was not lucky again – it just was not there at all.
So next day I did not trust any advices from around and did a little research `where to go and what to do` by myself. I’ve got different addresses and this time I was a little bit luckier. I found the place where I could get a residence permit [be aware, that if You come to Denmark for a longer time You will going to need it as well and this is actually the first thing You have to get]. So I filled in all of the forms and now I am in a `waiting` process, so I could move on and continue my fun trips to public offices. So if any of You actually decides coming to Denmark for living [studying or any other crazy idea], do ask me where to go and what to do – at least so far for the public offices, I think I know it all.
Night life is alive in Copenhagen – that is for sure. First night [ok, it was a late afternoon] I was having my favorite beer in `The Dubliner` - my future working place [at least for a couple of shifts]. Couple times I have visited `Black Swan` - which is a very cozy place to stay and chat. The reason I was going there, it is because I have a friend working there – but I really liked the place. One night we were listening to some jazz [well I am not an expert, but I think that is wasn’t 100% jazz, but.. oh well, maybe],other night we were just having some fun.
I know it makes me a bit of a freak, but when I first time visited Copenhagen, I fell in love.. with a bar – so cozy and so nice place, that I just couldn’t resist. The strange thing is, that it is absolutely nothing special – just a small bar, with some game machines in it, but it is so attractive, that I cannot even explain. It is called `John Bull` and You should definitely visit it, if You ever come to Copenhagen [no, they do not pay me for advertise it, but yeah, I really love it]. So for this reason Friday night was a great night, because I actually went there, finally, for the first time I am in Copenhagen right now. We started with chatting in `Black Swan` with a friend of my and guys from my class. After a while, we went to see the `mermaid`. I have to tell You [You might get disappointed] that she is not even a mermaid. She is just a little [very very little!!!] girl with legs. I told the same thing for Roman, but since he still wanted to see her – we went there, hoping that small thing is going to be at least covered in lights. As I predicted, he’s got disappointed with the size of `mermaid` and legs, instead of fishtail, but at least we made a picture, so it can be crossed out of `to do` list.
We were walking around for some more than finally I convinced people to go to John Bull – and it was great just sitting there, talking and laughing with The Hoegaarden beer [the best one I have ever drank – frankly]. So far John Bull is the only place I’ve seen, where they have those special glasses for Hoegaarden to drink from, which makes the beer even more special.
So that is my `intro week in Copenhagen`. So far so good, just everything new and a bit inexperienced. No pictures so far, but I do promise to make some in a near future [in case You are interested in those].
24 Aug 2009
*[DK] Pirmieji žingsniukai..
..Skandinaviškos Kopenhagos link negrabūs, bet tvirti ir pėdutės nusuktos į priekį – tai nuteikia optimistiškai.
Nors laiko pabaigti darbus, išsikraustyti iš gyvenamosios vietos, persikrauti `mirtinai reikalingus` daiktus ir vėl išvažiuoti praktiškai nebuvo, aš vis tiek sugebėjau prisikrauti gerokai daugiau, nei leidžia oro uosto svarstyklės. Susidūrusi su pikta blondine, saugančia tas nelemtąsias svarstykles, turėjau su dideliu nusivylimu iškraustyti knygas, įrankius, lietuvišką tradicinį alkoholį ir kitus `mirtinai reikalingus` daiktus, prižadėdama kiekvienam iš jų sugrįžti ir po dviejų savaičių juos visus išsivežti su savimi.
Mano noras su savimi prasitransportuoti dviratuką patyrė ar didesnį fiasko. Piktoji blondinė niekaip nesutiko jo paimti nenusuktais pėdaliukais, kurie, kaip užsispyrę ožiukai ant tiltelio, niekaip nesidavė sukimui.
Taip ir išvažiavau, be ratų, be svarbių, tačiau sunkių daiktų ir tik tada, belaukdama lėktuvo ir neturėdama net knygiūkštės skaitymui suvokiau – vat ir išvažiuoju, mažiausiai dvejiems metams. Truputį baugoka, ką?
Baugumo prideda ir tai, kad vis dar neturiu kur gyventi. Tiesa, esu prisiglaudusi pas gerus žmones, tačiau labai noriu susirasti ir savo kampą, kuriame turėčiau savo dureles, kurias, reikalui esant, galėčiau trinktelt ar savo lovą, ant kurios galėčiau išsidrėbti po ilgos ir sunkios mokslo/darbo dienos. Dabar gi, žinoma, tikrai negaliu skųstis – turiu patį geriausią prieglobstį, kokio nelabai galėjau ir tikėtis, bet savas kampas ir savų durų trinktelėjimas yra juk visai kas kita.
Mano pirmoji diena – niekuo beveik neypatinga. Taip, eidama iš namų sugebėjau pasiklysti ir, kadangi ta miesto dalis nebuvo pažymėta mano žemėlapyje, nesugebėjau atsirinkti, kur tiksliai eiti, kad pasiekčiau savo tikslą, kadangi nuojauta mėginant išskaityti reikiamą kryptį, visiškai `nusidainuoja`. Po pusantros valandos pasivaikščiojimo pirmyn ir atgal aš pagaliau pasiekiu savo mokyklėlę, priduodu paskutinius dokumentus, užsitikrinu savo `studentišką` statusą ir bėgu ieškoti sau namų – nelabai sėkmingai, bet tai juk tik pirmoji diena – neverksi sau patyliukais į rankovę?
Pavakarėjant dar užeinu į savo būsimą darbo vietą – airišką barą. Deja nerandu žmogaus, su kuriuo man ten reikia pašnekėt, todėl tiesiog smagiai pasisėdalioju ir pasigurkšnoju mėgstamiausiu jau tapusį alų, kurio skonis, beje, dar skanesnis, nei kad buvo prisiminimuose.
Nors kažkada ir sakiau, kad `jau kas kas, bet aš tai jau neturėsiu keleto telefonų – o kam?`, dabar reikėtų prikąsti liežuvį – oficialiai prisijungiu prie dvi-telefonių kartos. O visa kita – atrodo beveik ir nesikeičia. Kainos, kai neverti į lietuviškus pinigus, nešokiruoja, o žmonės tokie patys kaip ir Lietuvoje – blondinai. Skirtumas tik tas, kad čia jie – natūralūs.
Baltosios meškos nuotykiai, nors ir pamažėle, lengvu ritmu, prasideda. Reik manyt, bus ir man labiau tinkančių, kitaip vadinamų – neįtikėtinų nuotykių.
Nors laiko pabaigti darbus, išsikraustyti iš gyvenamosios vietos, persikrauti `mirtinai reikalingus` daiktus ir vėl išvažiuoti praktiškai nebuvo, aš vis tiek sugebėjau prisikrauti gerokai daugiau, nei leidžia oro uosto svarstyklės. Susidūrusi su pikta blondine, saugančia tas nelemtąsias svarstykles, turėjau su dideliu nusivylimu iškraustyti knygas, įrankius, lietuvišką tradicinį alkoholį ir kitus `mirtinai reikalingus` daiktus, prižadėdama kiekvienam iš jų sugrįžti ir po dviejų savaičių juos visus išsivežti su savimi.
Mano noras su savimi prasitransportuoti dviratuką patyrė ar didesnį fiasko. Piktoji blondinė niekaip nesutiko jo paimti nenusuktais pėdaliukais, kurie, kaip užsispyrę ožiukai ant tiltelio, niekaip nesidavė sukimui.
Taip ir išvažiavau, be ratų, be svarbių, tačiau sunkių daiktų ir tik tada, belaukdama lėktuvo ir neturėdama net knygiūkštės skaitymui suvokiau – vat ir išvažiuoju, mažiausiai dvejiems metams. Truputį baugoka, ką?
Baugumo prideda ir tai, kad vis dar neturiu kur gyventi. Tiesa, esu prisiglaudusi pas gerus žmones, tačiau labai noriu susirasti ir savo kampą, kuriame turėčiau savo dureles, kurias, reikalui esant, galėčiau trinktelt ar savo lovą, ant kurios galėčiau išsidrėbti po ilgos ir sunkios mokslo/darbo dienos. Dabar gi, žinoma, tikrai negaliu skųstis – turiu patį geriausią prieglobstį, kokio nelabai galėjau ir tikėtis, bet savas kampas ir savų durų trinktelėjimas yra juk visai kas kita.
Mano pirmoji diena – niekuo beveik neypatinga. Taip, eidama iš namų sugebėjau pasiklysti ir, kadangi ta miesto dalis nebuvo pažymėta mano žemėlapyje, nesugebėjau atsirinkti, kur tiksliai eiti, kad pasiekčiau savo tikslą, kadangi nuojauta mėginant išskaityti reikiamą kryptį, visiškai `nusidainuoja`. Po pusantros valandos pasivaikščiojimo pirmyn ir atgal aš pagaliau pasiekiu savo mokyklėlę, priduodu paskutinius dokumentus, užsitikrinu savo `studentišką` statusą ir bėgu ieškoti sau namų – nelabai sėkmingai, bet tai juk tik pirmoji diena – neverksi sau patyliukais į rankovę?
Pavakarėjant dar užeinu į savo būsimą darbo vietą – airišką barą. Deja nerandu žmogaus, su kuriuo man ten reikia pašnekėt, todėl tiesiog smagiai pasisėdalioju ir pasigurkšnoju mėgstamiausiu jau tapusį alų, kurio skonis, beje, dar skanesnis, nei kad buvo prisiminimuose.
Nors kažkada ir sakiau, kad `jau kas kas, bet aš tai jau neturėsiu keleto telefonų – o kam?`, dabar reikėtų prikąsti liežuvį – oficialiai prisijungiu prie dvi-telefonių kartos. O visa kita – atrodo beveik ir nesikeičia. Kainos, kai neverti į lietuviškus pinigus, nešokiruoja, o žmonės tokie patys kaip ir Lietuvoje – blondinai. Skirtumas tik tas, kad čia jie – natūralūs.
Baltosios meškos nuotykiai, nors ir pamažėle, lengvu ritmu, prasideda. Reik manyt, bus ir man labiau tinkančių, kitaip vadinamų – neįtikėtinų nuotykių.
29 Jul 2009
Baltosios meškos nuotykiai Dramblio Kaulo Krante..
...prasidėjo dar jo nepasiekus. Pradžioje tikrai atrodė, kad pasaulis su manimi tiesiog žaidžia: važiuosi-nevažiuosi, važiuosi-nevažiuosi. Beveik kasdien galimybės ir tikimybės keitė vienos kitas. Kai pildžiau paraišką dalyvauti mokymuose, nesitikėjau nieko. Ir tik kai mane pasiekė teigiamas atsakymas, supratau į ką, ir tai ne iki galo, įsipainiojau.
Žinoma, Afrika viliojo labiau nei galėjau įsivaizduoti, tik tada dar nežinojau dėl ko. Apsvaigimui nuo teigiamų emocijų praėjus, pradėjus skaičiuoti kokį kelią ir su kokiais barjerais reikės praeiti, kad pasiduotum tam viliojančiam reikalui, atėjo suvokimas, kad lengva nebus.
Buvo lygiai 31 diena iki renginio pradžios, kai aš išgirdau lemtingąjį `taip`. Ir žinoma, kaip kiekviena neracionali asmenybė, tik tada sugalvojau susižinoti daugiau apie vietą, į kurią noriu važiuoti ir kas toje vietoje manęs laukia. Draugas google.com buvo griežtas ir niūrus: AIDS proveržiai, privalomi skiepai nuo geltonojo drugio, eilė rekomenduojamų skiepų, didžiulė maliarijos tikimybė, keletą dešimtmečių vykstantis pilietinis karas. Ir visgi taip, aš vis dar norėjau ten. Tik gal reikės atsargumo daugiau nei bet kur kitur, kur tik esu buvusi.
Kadangi skiepams laiko turėjau, pirmiausia nusprendžiau pasirūpinti viza – negali juk būti taip sunku? Pasirodo.. gali. Ambasada lietuviams – Maskvoje, kuri visiškai ir absoliučiai ignoruoja telefono skambučius, el. laiškus. Lietuvos kelionių agentūros leido nevilčiai keroti – nė viena iš jų nesiūlė pagelbėti man rasti išeitį iš padėties.
Kai galutinai nusivyliau ir susitaikiau su tuo, jog `vizos negausiu, į Afriką nevažiuosiu`, sulaukiau skambučio – jeigu pasiseks, galbūt galėsiu gauti vizą oro uoste. Viltis ir vėl pradėjo sirpti. Tačiau tikslų atsakymą gavau vos likus dešimčiai dienų iki išvažiavimo – tuomet tiesiog dėkojau sau ir savo ryžtui pasiskiepyti dar prieš aiškumams pasirodant.
Kitas išbandymas – kaip nusigauti iki vietos. Organizatoriai pažadėjo bilietus, bet jie, kaip ir daugelis dalyko, planavo iki manęs atkeliauti `rytoj`, o rytojus, rodės, niekad nateina. Beveik pasidavus nevilčiai [vėl], galiausiai, likus mažiau nei dviems paroms iki išvykimo, pagaliau rankose laikiau kelionės maršrutą su užrašu `confirmed`. Į galvą atėjo tik viena mintis – atrodo visgi važiuoju.
Kelionė, kaip ir reikėjo tikėtis, nepraėjo be nesklandumų. Vilniaus oro uoste susilaukiau kreivų žvilgsnių ir nesibaigiančių klausimų ar turiu vizą. Mano paaiškinimas apie vizą oro uoste buvo visiškai praignoruotas, manęs net klausė ar neturiu jūreivio paso – lyg būčiau panaši į tokią. Galiausiai mane priregistravo dviems skrydžiams ir paliko aiškintis neišsiaiškinamą keblumą Milane. Pasiekus Milaną mane pasiekia ir trupinėlis panikos. Mes rodos nesusišnekam – aš sakau, jog vizą gausiu šalyje, o man pasakoja, kad be vizos negaliu sėsti į lėktuvą. Galiausiai mane praleidžia, tačiau vis dar kreivu žvilgsniu, nes, toks jausmas, kad žmonės įsitikinę, jog man niekaip nepavyks. Tiesą pasakius, kartais ir aš tuo beveik patikėdavau.
Paskutinis lėktuvas iš Kasablankos buvo itin vėlyvas ir, negana to, dar ir vėlavo. Naktis lėktuve ir nepadoriai ankstyvas lipimas iš jo – čia pirmą kartą susipažinau su keletu žmonių, su kuriais praleisiu, tikėjau, nuostabią savaitę Dramblio Kaulo Krante. Pirmiausia esam sustabdyti keistai grėsmingo apsauginio, apsišarvavusio ginklu, kadangi neturime vizos. Džiaugiuosi širdyje, kad esu ne viena – tokių kaip aš čia dar du žmonės. Mus prasiveda pro pasų kontrolę, liepia susirinkti bagažą ir prisistatyti prie jo. Neramu pasidaro, kuomet visi jau su bagažais, o aš, ir mano bendrakeleivė, vis dar naiviai laukiam. Mums pasisekė – daiktus susirinkom ir nusekėm paskui grėsmingąjį apsauginį link `kažkur`. Mus nusiveda į nuošalų policijos ofisiuką, susirenka mūsų pasus ir kažką pildo. Aš mintyse jau susitaikau su faktu, jog mus parduos kaip lėles į vergiją, bet laikau liežuvį už dantų. Galiausiai mainais į pasus gauname prancūziškai iškeverzotą lapelį ir pajudam link vietos. Nors po poros bemiegių naktų jaučiuosi išsunkta, akys nesimerkia ir nors už autobusiuko lango tamsu kaip ... stebiu ir stebiuosi vaikščiojančiais žmonėmis, moterimis su dideliais nešuliais ant galvų įvairiais apsauginiais ar kareiviais su automatais, pravažiuojamais palmių miškais ir kitomis tipiškai Afrikietiškomis grožybėmis.
Mus parveža į vietą, kurioje apsistosim ir, atrodo, galima atsikvėpti, vieta turi lovas, kanalizaciją, dušą, langus ir visus kitus privalumus – nereikės miegoti po dangumi. Savo kambaryje esu pasitinkama draugų – mažučio driežiuko ir šimtakojo, kurie manęs turbūt išsigąsta labiau nei aš, tačiau išvargusi krentu į lovą ir mėginu kuo greičiau užmigti, kad galėčiau pasimėgauti tomis keliomis valandomis, likusiomis iki programos.
Pirmoji diena atrodo nemažai žadanti – dangus apsiniaukęs, karštis pamanomas, nors drėgmė tiesiog spaudžia prie žemės. Po Europietiškai atrodančių pusryčių, prasideda oficialus projekto atidarymas – oficialus pasveikinimas, gražus vietinis pasveikinimo ritualas, susipažinimo žaidimai. Pertraukos neįprastos – jokios kavos, tik vaisiai – keistai rūgštūs žali [nors ir sunokę] mandarinai man padaro įspūdį – labai skanu.
Po programos bevaikščiojant aplink apylinkes mus susistabdo ir išsiveža į miestą. Šešiese susigrūdam į senutį vos pavažiuojantį raudoną taksi automobilį ir važiuojam. Kadangi nė vienas mūsų nemoka kalbėti prancūziškai, o vairuotojas nekalba angliškai, esame pasimetę dėl `programos` - mus praveža pro miestą, tačiau niekur nesustoja, net prašomas, galiausiai paleidžia mus prie jūros. Tačiau greitai temstant ten atsiduriam jau tamsoje, tad galimybės maudytis nelabai yra. Pasivaikštom ir grįžtam atgal į vietą.
Antroji diena šiek tiek labiau interaktyvi – pirmoje jos pusėje mes dirbame nestandartinių simuliacijų formoje, o po pietų vykstame į šalia įsikūrusį centrą, skirtą jauniems vaikinams, kurių tėvai neišgali siųsti jų mokytis. Ten jie gyvena, mokosi, mokosi šiek tiek gyvulininkystės ir sodininkystės. Kiekvieną kartą į juos pažiūrėjus tai priversdavo nusišypsoti – jie tokie savimi besididžiuojantys ir laimingi tame centre, aprodė mums visas apylinkes, ką veikia, kuo užsiima.
Po to išvažiuojam į kitą centrą, kuris rūpinasi miestelio gyventojų užklasine veikla ar minimaliais profesiniais mokymais. Atvykstam vėliau, tad jau randam įsisiūbavusius šokius pagal ritmingą Afrikietišką muziką. Prisijungiam, šokam, juokiamės, bendraujam, mokomės naujų judesių. Deja, kaip ir viskas, tai irgi pasibaigė ir mums teko važiuoti namo. Mums dar pasisekė ir mums teko laukti kito autobusiuko – lietuje. Susižvalgę su Mahira [mergina iš Maltos, su kuria, kaip vėliau atradom, turim daugiau panašumų nei atrodė iš pirmo žvilgsnio] pasikalbinam vieną berniuką ir išbėgam žaisti krepšinio į lauką. Žaidžiam, šokinėjam, dainuojam, šokam su vietiniais vaikais ir sunku nė apsakyti, kokios gyvos jaučiamės. Neilgai trukus atvyksta mūsų autobusiukas ir mums tenka išvažiuoti. Važiuojam abi įsisėdę skirtinguose galuose, paskendę savo mintyse ir norim grįžti vėl – ten kur lietus, gyvenimu besidžiaugiantys vietiniai vaikai, šokiai ir krepšinis.
Vakaras ramus bet labai smagus – pirmiausia vakarienė, po to alus su įdomiais pokalbiais apie viską ir kartu apie nieką. Užsišnekėjom iki `pernelyg vėlai` su Mahira, vis keistai dėliodamos tokias pačias gyvenimo detales iš mūsų abiejų gyvenimų. Prisibendravę ir pavargę nuo dienos įspūdžių, krentam į lovas.
Trečiąją dieną galėčiau pavadinti kova su skrandžiu. Pirmoji dienos pusė buvo gera ir sėkminga – darbas įdomus, įtraukiantis ir sukeliantis daug minčių. Per pietus sumaniau būti drąsi ir, vėliau pasigailėjau. Valgiau kažką – FuTu ar kaip dar daiktą jie vadina – bananų pasta ir itin aštri kažkokio gyvio mėsa. Pirmas kąsnis visai skanus, antrasis – pamanomas, tačiau kuo toliau, tuo blogiau – nesugebėjau visko suvalgyti, bet šiaip ar taip jaučiausi gerai. Einant laikui mano skrandis pradėjo jaustis keistai, o aš naiviai tikėjausi, kad jis tik nerimsta. Pasibaigus darbo grupėms nuslinkau į savo kambarį – vėl naiviai, bet tikėjausi, kad `pagulėsiu ir praeis`. Pasirodo – nė velnio. Užmigau ir tai viską apvertė aukštyn kojom – visas manyje tūnantis turinys nusprendė lipti į viršų pasiaiškinti santykių. Be jėgų, bet negalėdama būti vienoj vietoj išslinkau paslankioti aplink vietą ir sužinojau `džiugių naujienų` - mes organizuojam vakarinę programą – organizacijų prisistatymą. Susitikimą dėl to kaip viską rengsim padarom prie vakarienės stalo ir, pasirodo, tai antroji mano klaida – nes skrandžio turinys pernelyg jautrus net kvapams. Lieku nevalgius ir stengdamasi nekvėpuoti. Besiruošiant vakaro programai slankioju iš kampo į kampą ir laikau kumščius, kad pagerėtų, nes `tu vesi televizijos programą` neatrodė labai lengvas užsiėmimas man – tokioje būsenoje.
Į pagalbą atėjo padavėjas, kuris man pasiūlė arbatos ir, nors bijodama bet kuo suerzinti skrandį, surizikavau – efektas pasirodė iš karto ir akinančiai sėkmingas – aš sugebėjau atsistoti nuo žemės ir nuoširdžiai nusišypsoti. Programa buvo paprasta – padarėme `televizorių` ir surengėme tiesioginį filmavimą ir kiekvienam davėme griežtai tik po minutę laiko. Viskas praėjo labai greitai ir linksmai – žmonėms nespėjo atsibosti ir visi skaniai pasijuokė – visą likusį vakarą girdėjome komplimentus, koks šaunus buvo visas pristatymas.
Vakare dar susibūrėm į grupelę ir žaidėm žaidimus – prisijuokėm, prisiplojom, prisišokinėjom, dar artimiau su visais susipažinom. Kai kurie iš mūsų išvažiavo į vietinį barą. Svarsčiau apie tokią galimybę, bet mano skrandis buvo griežtai prieš – traukė prie žemės labiau nei tą kartą, su parašiutu. Naktį supratau, jog pasirinkau teisingai – karščio bangos, košmarai ir pusiau bemiegė naktis išdavė mane esant ne pačios geriausios savijautos.
Kita diena buvo beveik bemaistė – lepinau skrandį vandeniu ir arbata. Pirmoje dienos dalyje turėjom pasaulio kavinę – simuliaciją, kurios idėją būtinai reikia užsirašyti, kad vėliau galėtum pritaikyti ateities renginiuose. Po pietų – kelionė į Abidjan miestą ir siurprizas, apie kurį niekas nieko nežinojo. Deja autobusiukas vėlavo tad miesto daug nepamatėm – pasivaikščiojom po vieną gatvę, užsukom į kažkokį barą su neįtikėtinai smagia ritminga muzika, kuriame prašokom visą turimą laiką.
Vėliau pajudėjom vakarienės ir pajudėjom link siurprizo. Siurprizas buvo, pasirodo, gyvo garso koncertas nedideliame, bet jaukiame bare. Nors miegas merkė akis, bet pradėjus judėti, viskas nebeatrodydavo taip blogai. Pačiame šokio įkarštyje, mus, žinoma, išsitempė atgal į autobusiuką, nes, pasirodo, jau buvo laikas traukti namo.
Kelionė namo neapsėjo be nesklandumų. Prabudau kažkur viduryje kelio ir supratau, kad mes stovime, neriedame. Lauke kažkas šūkalioja prancūziškai keistu akcentu, jog nesugebu suprasti net šiek tiek. Kai kurie vaikinai iš autobusiuko išlipę, viduje žmonės šnibždasi apie tai, kas vyksta, bet taip iki galo ir nesuprantu kur yra problema. Vėliau viskas po truputį aiškėja – kelias kuriuo mes važiuojame užtvertas, juo naudotis tamsiu paros metu draudžiama dėl šalies šiaurėje tebevykstančio pilietinio karo. Lyg to būtų maža, jie nesiruošia mūsų praleisti, kol nesumokėsim kokio kyšio ar nesusisieksim su aukštom valstybinėm institucijom dėl pravažiavimo. Nors mano skrandis apsiramino visiškai, autobusiuke buvo ir daugiau jautrių skrandžių, kuriuos, pasirodo, tas keistu akcentu rėkaujantis žmogus jis vadino prakeiktaisiais ir jau buvo nupiešęs gana liūdną ateities viziją.
Galiausiai mus praleidžia ir mes pajudame – link savų lovų. Susivėlinę, tad krentu į lovą ir užmiegu greitai ir kietai. Tiesa, trumpai, bet vakaras buvo to vertas.
Kitą dieną tarp darbų ir darbo grupių užsiėmimų aš ir dar du mokymų dalyviai sukūrėme `Trijų Galia` grupę. Kalbėjom apie tiek daug dalykų visiškai praradę laiko nuovoką net pavėlavom į kitą darbo grupę. O ir joje niekaip nesugebėjom susikoncentruoti ties tuo, ką reikėjo veikti, mintys vis plaukiojo anuose pokalbiuose. Po programos dar nulėkėm prie jūros ir į miestą, apsilankėme mieste ir grįžom vakarienės. Po vakarienės sėkmingai tęsėm `Trijų Galia` pokalbius, į kuriuos mėgino nesėkmingai įsitraukti kiti žmonės, tačiau nepriimdami jų taisyklių, nepriėmėm ir jų pačių – taip jau yra – arba tu pritampi prie grupės arba ne.
Dar vėliau vakare keletas etatinių šaunuolių susiruošė į miestą. Kadangi tai buvo ir sudaniečio paskutinis vakaras, mes nusprendėme šį kartą prisijungti. Tai buvo vienas geriausių vakarų – skanus alus, neįtikėtinai ritminga muzika, smagūs žmonės, nesibaigiantys šokiai, šilti pokalbiai, vėl šokiai šokiai šokiai... Grįžtam namo neįtikėtinai pavargę ir tuo pačiu neįtikėtinai gyvi – vakaras buvo neapsakomai šaunus. Dar grįžę suskanduojam `dream-team` ir išsiskirstom kiekvienas į savo kambarį – trijų valandų giliam miegui.
Kitas rytas sunkokas dėl miego trūkumo, bet darbus padarome visus. Po pietų sudalyvaujam uždarymo ceremonijoje, kuri man kaip aiškus signalas – tai jau tuoj baigsis ir aš tų žmonių nebepamatysiu. Na, tiesa, yra reali tikimybė visiems susitikti po metų, bet per metus juk gali tiek daug atsitikti, jog negali žinoti. Ir kas ir kaip ten bebūtų, bus liūdna iš čia išvažiuoti. Įspūdžiai per dideli, vaizdai per nuostabūs, žmonės pernelyg nerealūs. Vakare vangokas bet su smagiomis detalėmis paskutinis vakaras ir mes dar išvažiuojam į barus – su Mahira pagalvojom – velniop, juk paskutinis vakaras, miego nevertas. Perėjom porą barų vėl prisišokom, prisijuokėm, prisikvailiojom ir paryčiais parbėgom namo.
Kita diena – laisva iki lėktuvo laukimo. Ryte išvažiuojam į miestą. Pirmiausia pasivaikštom po turgų, kuriame pardavėjai neįtikėtinai įkyrūs. Vėliau nuvažiuojam į paplūdimį, tačiau ir čia pardavėjai neįtikėtinai įkyrūs. Užsukam trumpam į parduotuvę, nusiperkam ką nors `užkąsti` ir grįžtam atgal į vietą – atsisveikinti su dar ten likusiais ir pasiruošti išvykimui.
Susėdę dar pažaidžiam keletą ramių, bet smagių žaidimų, nufotografuojam saulėlydį, kuris atrodo tiesiog pasakiškai. Tiesa – nuotraukose ne taip jau ir pasakiškai. Susikrovėm daiktus, paskutinį kartą pavalgėm visi kartu ir išvažiavom į Abidjan – kas pasilikti ten vieną naktį, kas [tarp jų ir aš] jau išskristi ir palikti visą ta nuostabią vietą.
Oro uoste dar susitinkam Ludgero, kurio apsauginiai, iki šiol nelabai aišku kodėl, nepraleido su pasu, todėl jis pavėlavo į lėktuvą ir jam teko pasilikti dar vienai nakčiai. Na, o mes, šešiese, pasilikome oro uoste laukti savo skrydžio, kuris, tikėjomės bus sėkmingas. Tikimybė nepasitvirtino. Kadangi turėjome kas tris, o kas keturis skrydžius, rizika kažkur pavėluoti buvo tikrai ne maža.
Ji tapo dar mažesnė po to, kai mūsų pirmasis lėktuvas vėlavo apie pusantros valandos. Negana to, išskridimą stabdė papildomas kiekvieno keleivio patikrinimas įeinant į lėktuvą. Lėktuve mus su Mahira aplankė istorinio juoko dozė, tad juokėmės iki ašarų planuodamos ką veiksim kai nusileisim Maroke ir suprasim, kad mūsų lėktuvas jau išskrido.
Juokai nebetapo tokie juokingi, kai nuvykom į Kasablanką ir paaiškėjo, kad kitas lėktuvas iš tiesų mūsų nelaukė. Trims iš mūsų sekėsi – jie gavo skrydžius vos keletą valandų vėliau, kita vertus mes, likusios trys – turėjom skrydžius tik kitą dieną. Kol sulaukėm bilietų praėjo nemažai laiko, dar ilgiau užtrukom kol muitininkai pagaliau praleido mane pro sieną. Apie bagažo paieškas net nešneku – visi mums kartojo, kad bagažas stebuklingai pats persikels į kitą lėktuvą, kuo aš niekaip nesugebėjau patikėti.
Blogybės tęsėsi išlindus į lauką – tai buvo pragaras ant žemės – karštis nenumanomas, oras sausas, bet net per sausas, toks jausmas kad pučia ne vėjas, bet karštas įjungtas fenas. Sulaukiame autobusiuko, kuris mus veža į viešbutį, bet jame kambario reikia laukti ilgai, tad mes tiesiog einame pietaut. Po pietų valandžiukei nusmingame ir vėliau dar mėginam pasidžiaugti Maroku, bet abi suprantam, jog tokiame karštyje tai neįmanoma.
Vakarėjant išvažiuoju iš viešbučio ir keliauju į oro uostą. Jame dar prasitrinu daugiau nei porą valandų mėgindama įsitikinti, kad mano bagažas bent jau įsės į lėktuvą – pasirodo jis nebūtų to padaręs, jeigu nebūčiau jo ieškojus per visus galus. Džiaugsmai tuo nesibaigę – vėl prakeliavus naktį ir beveik be miego šiaip ne taip išgyvenau tas kelias likusias valandas oro uoste ir susilaukiau dar vieno džiaugsmo mėgindama įlipti į paskutinį lėktuvą: `jūs negalite sėstis į lėktuvą, jeigu neturite bilieto` mane beveik tiesiogiai nužudė. Nežinau, ką ji turėjo galvoje sakydama `bilieto`, bet padaviau kažkokį lapą ir jis, pasirodo, jai tiko.
Kūnas grįžo, o mintys vis dar ten. Na, gal nebūtinai ten, bet su tais žmonėmis. Tie pokalbiai, tos šypsenos, tie žaidimai, visa atmosfera – aš jau visko pasiilgau ir jau laukiu kol metai praeis ir mes susitiksime vėl – kažkur Afrikos glūdumoje. Džiaugsmai dar tik prasidėjo.
Žinoma, Afrika viliojo labiau nei galėjau įsivaizduoti, tik tada dar nežinojau dėl ko. Apsvaigimui nuo teigiamų emocijų praėjus, pradėjus skaičiuoti kokį kelią ir su kokiais barjerais reikės praeiti, kad pasiduotum tam viliojančiam reikalui, atėjo suvokimas, kad lengva nebus.
Buvo lygiai 31 diena iki renginio pradžios, kai aš išgirdau lemtingąjį `taip`. Ir žinoma, kaip kiekviena neracionali asmenybė, tik tada sugalvojau susižinoti daugiau apie vietą, į kurią noriu važiuoti ir kas toje vietoje manęs laukia. Draugas google.com buvo griežtas ir niūrus: AIDS proveržiai, privalomi skiepai nuo geltonojo drugio, eilė rekomenduojamų skiepų, didžiulė maliarijos tikimybė, keletą dešimtmečių vykstantis pilietinis karas. Ir visgi taip, aš vis dar norėjau ten. Tik gal reikės atsargumo daugiau nei bet kur kitur, kur tik esu buvusi.
Kadangi skiepams laiko turėjau, pirmiausia nusprendžiau pasirūpinti viza – negali juk būti taip sunku? Pasirodo.. gali. Ambasada lietuviams – Maskvoje, kuri visiškai ir absoliučiai ignoruoja telefono skambučius, el. laiškus. Lietuvos kelionių agentūros leido nevilčiai keroti – nė viena iš jų nesiūlė pagelbėti man rasti išeitį iš padėties.
Kai galutinai nusivyliau ir susitaikiau su tuo, jog `vizos negausiu, į Afriką nevažiuosiu`, sulaukiau skambučio – jeigu pasiseks, galbūt galėsiu gauti vizą oro uoste. Viltis ir vėl pradėjo sirpti. Tačiau tikslų atsakymą gavau vos likus dešimčiai dienų iki išvažiavimo – tuomet tiesiog dėkojau sau ir savo ryžtui pasiskiepyti dar prieš aiškumams pasirodant.
Kitas išbandymas – kaip nusigauti iki vietos. Organizatoriai pažadėjo bilietus, bet jie, kaip ir daugelis dalyko, planavo iki manęs atkeliauti `rytoj`, o rytojus, rodės, niekad nateina. Beveik pasidavus nevilčiai [vėl], galiausiai, likus mažiau nei dviems paroms iki išvykimo, pagaliau rankose laikiau kelionės maršrutą su užrašu `confirmed`. Į galvą atėjo tik viena mintis – atrodo visgi važiuoju.
Kelionė, kaip ir reikėjo tikėtis, nepraėjo be nesklandumų. Vilniaus oro uoste susilaukiau kreivų žvilgsnių ir nesibaigiančių klausimų ar turiu vizą. Mano paaiškinimas apie vizą oro uoste buvo visiškai praignoruotas, manęs net klausė ar neturiu jūreivio paso – lyg būčiau panaši į tokią. Galiausiai mane priregistravo dviems skrydžiams ir paliko aiškintis neišsiaiškinamą keblumą Milane. Pasiekus Milaną mane pasiekia ir trupinėlis panikos. Mes rodos nesusišnekam – aš sakau, jog vizą gausiu šalyje, o man pasakoja, kad be vizos negaliu sėsti į lėktuvą. Galiausiai mane praleidžia, tačiau vis dar kreivu žvilgsniu, nes, toks jausmas, kad žmonės įsitikinę, jog man niekaip nepavyks. Tiesą pasakius, kartais ir aš tuo beveik patikėdavau.
Paskutinis lėktuvas iš Kasablankos buvo itin vėlyvas ir, negana to, dar ir vėlavo. Naktis lėktuve ir nepadoriai ankstyvas lipimas iš jo – čia pirmą kartą susipažinau su keletu žmonių, su kuriais praleisiu, tikėjau, nuostabią savaitę Dramblio Kaulo Krante. Pirmiausia esam sustabdyti keistai grėsmingo apsauginio, apsišarvavusio ginklu, kadangi neturime vizos. Džiaugiuosi širdyje, kad esu ne viena – tokių kaip aš čia dar du žmonės. Mus prasiveda pro pasų kontrolę, liepia susirinkti bagažą ir prisistatyti prie jo. Neramu pasidaro, kuomet visi jau su bagažais, o aš, ir mano bendrakeleivė, vis dar naiviai laukiam. Mums pasisekė – daiktus susirinkom ir nusekėm paskui grėsmingąjį apsauginį link `kažkur`. Mus nusiveda į nuošalų policijos ofisiuką, susirenka mūsų pasus ir kažką pildo. Aš mintyse jau susitaikau su faktu, jog mus parduos kaip lėles į vergiją, bet laikau liežuvį už dantų. Galiausiai mainais į pasus gauname prancūziškai iškeverzotą lapelį ir pajudam link vietos. Nors po poros bemiegių naktų jaučiuosi išsunkta, akys nesimerkia ir nors už autobusiuko lango tamsu kaip ... stebiu ir stebiuosi vaikščiojančiais žmonėmis, moterimis su dideliais nešuliais ant galvų įvairiais apsauginiais ar kareiviais su automatais, pravažiuojamais palmių miškais ir kitomis tipiškai Afrikietiškomis grožybėmis.
Mus parveža į vietą, kurioje apsistosim ir, atrodo, galima atsikvėpti, vieta turi lovas, kanalizaciją, dušą, langus ir visus kitus privalumus – nereikės miegoti po dangumi. Savo kambaryje esu pasitinkama draugų – mažučio driežiuko ir šimtakojo, kurie manęs turbūt išsigąsta labiau nei aš, tačiau išvargusi krentu į lovą ir mėginu kuo greičiau užmigti, kad galėčiau pasimėgauti tomis keliomis valandomis, likusiomis iki programos.
Pirmoji diena atrodo nemažai žadanti – dangus apsiniaukęs, karštis pamanomas, nors drėgmė tiesiog spaudžia prie žemės. Po Europietiškai atrodančių pusryčių, prasideda oficialus projekto atidarymas – oficialus pasveikinimas, gražus vietinis pasveikinimo ritualas, susipažinimo žaidimai. Pertraukos neįprastos – jokios kavos, tik vaisiai – keistai rūgštūs žali [nors ir sunokę] mandarinai man padaro įspūdį – labai skanu.
Po programos bevaikščiojant aplink apylinkes mus susistabdo ir išsiveža į miestą. Šešiese susigrūdam į senutį vos pavažiuojantį raudoną taksi automobilį ir važiuojam. Kadangi nė vienas mūsų nemoka kalbėti prancūziškai, o vairuotojas nekalba angliškai, esame pasimetę dėl `programos` - mus praveža pro miestą, tačiau niekur nesustoja, net prašomas, galiausiai paleidžia mus prie jūros. Tačiau greitai temstant ten atsiduriam jau tamsoje, tad galimybės maudytis nelabai yra. Pasivaikštom ir grįžtam atgal į vietą.
Antroji diena šiek tiek labiau interaktyvi – pirmoje jos pusėje mes dirbame nestandartinių simuliacijų formoje, o po pietų vykstame į šalia įsikūrusį centrą, skirtą jauniems vaikinams, kurių tėvai neišgali siųsti jų mokytis. Ten jie gyvena, mokosi, mokosi šiek tiek gyvulininkystės ir sodininkystės. Kiekvieną kartą į juos pažiūrėjus tai priversdavo nusišypsoti – jie tokie savimi besididžiuojantys ir laimingi tame centre, aprodė mums visas apylinkes, ką veikia, kuo užsiima.
Po to išvažiuojam į kitą centrą, kuris rūpinasi miestelio gyventojų užklasine veikla ar minimaliais profesiniais mokymais. Atvykstam vėliau, tad jau randam įsisiūbavusius šokius pagal ritmingą Afrikietišką muziką. Prisijungiam, šokam, juokiamės, bendraujam, mokomės naujų judesių. Deja, kaip ir viskas, tai irgi pasibaigė ir mums teko važiuoti namo. Mums dar pasisekė ir mums teko laukti kito autobusiuko – lietuje. Susižvalgę su Mahira [mergina iš Maltos, su kuria, kaip vėliau atradom, turim daugiau panašumų nei atrodė iš pirmo žvilgsnio] pasikalbinam vieną berniuką ir išbėgam žaisti krepšinio į lauką. Žaidžiam, šokinėjam, dainuojam, šokam su vietiniais vaikais ir sunku nė apsakyti, kokios gyvos jaučiamės. Neilgai trukus atvyksta mūsų autobusiukas ir mums tenka išvažiuoti. Važiuojam abi įsisėdę skirtinguose galuose, paskendę savo mintyse ir norim grįžti vėl – ten kur lietus, gyvenimu besidžiaugiantys vietiniai vaikai, šokiai ir krepšinis.
Vakaras ramus bet labai smagus – pirmiausia vakarienė, po to alus su įdomiais pokalbiais apie viską ir kartu apie nieką. Užsišnekėjom iki `pernelyg vėlai` su Mahira, vis keistai dėliodamos tokias pačias gyvenimo detales iš mūsų abiejų gyvenimų. Prisibendravę ir pavargę nuo dienos įspūdžių, krentam į lovas.
Trečiąją dieną galėčiau pavadinti kova su skrandžiu. Pirmoji dienos pusė buvo gera ir sėkminga – darbas įdomus, įtraukiantis ir sukeliantis daug minčių. Per pietus sumaniau būti drąsi ir, vėliau pasigailėjau. Valgiau kažką – FuTu ar kaip dar daiktą jie vadina – bananų pasta ir itin aštri kažkokio gyvio mėsa. Pirmas kąsnis visai skanus, antrasis – pamanomas, tačiau kuo toliau, tuo blogiau – nesugebėjau visko suvalgyti, bet šiaip ar taip jaučiausi gerai. Einant laikui mano skrandis pradėjo jaustis keistai, o aš naiviai tikėjausi, kad jis tik nerimsta. Pasibaigus darbo grupėms nuslinkau į savo kambarį – vėl naiviai, bet tikėjausi, kad `pagulėsiu ir praeis`. Pasirodo – nė velnio. Užmigau ir tai viską apvertė aukštyn kojom – visas manyje tūnantis turinys nusprendė lipti į viršų pasiaiškinti santykių. Be jėgų, bet negalėdama būti vienoj vietoj išslinkau paslankioti aplink vietą ir sužinojau `džiugių naujienų` - mes organizuojam vakarinę programą – organizacijų prisistatymą. Susitikimą dėl to kaip viską rengsim padarom prie vakarienės stalo ir, pasirodo, tai antroji mano klaida – nes skrandžio turinys pernelyg jautrus net kvapams. Lieku nevalgius ir stengdamasi nekvėpuoti. Besiruošiant vakaro programai slankioju iš kampo į kampą ir laikau kumščius, kad pagerėtų, nes `tu vesi televizijos programą` neatrodė labai lengvas užsiėmimas man – tokioje būsenoje.
Į pagalbą atėjo padavėjas, kuris man pasiūlė arbatos ir, nors bijodama bet kuo suerzinti skrandį, surizikavau – efektas pasirodė iš karto ir akinančiai sėkmingas – aš sugebėjau atsistoti nuo žemės ir nuoširdžiai nusišypsoti. Programa buvo paprasta – padarėme `televizorių` ir surengėme tiesioginį filmavimą ir kiekvienam davėme griežtai tik po minutę laiko. Viskas praėjo labai greitai ir linksmai – žmonėms nespėjo atsibosti ir visi skaniai pasijuokė – visą likusį vakarą girdėjome komplimentus, koks šaunus buvo visas pristatymas.
Vakare dar susibūrėm į grupelę ir žaidėm žaidimus – prisijuokėm, prisiplojom, prisišokinėjom, dar artimiau su visais susipažinom. Kai kurie iš mūsų išvažiavo į vietinį barą. Svarsčiau apie tokią galimybę, bet mano skrandis buvo griežtai prieš – traukė prie žemės labiau nei tą kartą, su parašiutu. Naktį supratau, jog pasirinkau teisingai – karščio bangos, košmarai ir pusiau bemiegė naktis išdavė mane esant ne pačios geriausios savijautos.
Kita diena buvo beveik bemaistė – lepinau skrandį vandeniu ir arbata. Pirmoje dienos dalyje turėjom pasaulio kavinę – simuliaciją, kurios idėją būtinai reikia užsirašyti, kad vėliau galėtum pritaikyti ateities renginiuose. Po pietų – kelionė į Abidjan miestą ir siurprizas, apie kurį niekas nieko nežinojo. Deja autobusiukas vėlavo tad miesto daug nepamatėm – pasivaikščiojom po vieną gatvę, užsukom į kažkokį barą su neįtikėtinai smagia ritminga muzika, kuriame prašokom visą turimą laiką.
Vėliau pajudėjom vakarienės ir pajudėjom link siurprizo. Siurprizas buvo, pasirodo, gyvo garso koncertas nedideliame, bet jaukiame bare. Nors miegas merkė akis, bet pradėjus judėti, viskas nebeatrodydavo taip blogai. Pačiame šokio įkarštyje, mus, žinoma, išsitempė atgal į autobusiuką, nes, pasirodo, jau buvo laikas traukti namo.
Kelionė namo neapsėjo be nesklandumų. Prabudau kažkur viduryje kelio ir supratau, kad mes stovime, neriedame. Lauke kažkas šūkalioja prancūziškai keistu akcentu, jog nesugebu suprasti net šiek tiek. Kai kurie vaikinai iš autobusiuko išlipę, viduje žmonės šnibždasi apie tai, kas vyksta, bet taip iki galo ir nesuprantu kur yra problema. Vėliau viskas po truputį aiškėja – kelias kuriuo mes važiuojame užtvertas, juo naudotis tamsiu paros metu draudžiama dėl šalies šiaurėje tebevykstančio pilietinio karo. Lyg to būtų maža, jie nesiruošia mūsų praleisti, kol nesumokėsim kokio kyšio ar nesusisieksim su aukštom valstybinėm institucijom dėl pravažiavimo. Nors mano skrandis apsiramino visiškai, autobusiuke buvo ir daugiau jautrių skrandžių, kuriuos, pasirodo, tas keistu akcentu rėkaujantis žmogus jis vadino prakeiktaisiais ir jau buvo nupiešęs gana liūdną ateities viziją.
Galiausiai mus praleidžia ir mes pajudame – link savų lovų. Susivėlinę, tad krentu į lovą ir užmiegu greitai ir kietai. Tiesa, trumpai, bet vakaras buvo to vertas.
Kitą dieną tarp darbų ir darbo grupių užsiėmimų aš ir dar du mokymų dalyviai sukūrėme `Trijų Galia` grupę. Kalbėjom apie tiek daug dalykų visiškai praradę laiko nuovoką net pavėlavom į kitą darbo grupę. O ir joje niekaip nesugebėjom susikoncentruoti ties tuo, ką reikėjo veikti, mintys vis plaukiojo anuose pokalbiuose. Po programos dar nulėkėm prie jūros ir į miestą, apsilankėme mieste ir grįžom vakarienės. Po vakarienės sėkmingai tęsėm `Trijų Galia` pokalbius, į kuriuos mėgino nesėkmingai įsitraukti kiti žmonės, tačiau nepriimdami jų taisyklių, nepriėmėm ir jų pačių – taip jau yra – arba tu pritampi prie grupės arba ne.
Dar vėliau vakare keletas etatinių šaunuolių susiruošė į miestą. Kadangi tai buvo ir sudaniečio paskutinis vakaras, mes nusprendėme šį kartą prisijungti. Tai buvo vienas geriausių vakarų – skanus alus, neįtikėtinai ritminga muzika, smagūs žmonės, nesibaigiantys šokiai, šilti pokalbiai, vėl šokiai šokiai šokiai... Grįžtam namo neįtikėtinai pavargę ir tuo pačiu neįtikėtinai gyvi – vakaras buvo neapsakomai šaunus. Dar grįžę suskanduojam `dream-team` ir išsiskirstom kiekvienas į savo kambarį – trijų valandų giliam miegui.
Kitas rytas sunkokas dėl miego trūkumo, bet darbus padarome visus. Po pietų sudalyvaujam uždarymo ceremonijoje, kuri man kaip aiškus signalas – tai jau tuoj baigsis ir aš tų žmonių nebepamatysiu. Na, tiesa, yra reali tikimybė visiems susitikti po metų, bet per metus juk gali tiek daug atsitikti, jog negali žinoti. Ir kas ir kaip ten bebūtų, bus liūdna iš čia išvažiuoti. Įspūdžiai per dideli, vaizdai per nuostabūs, žmonės pernelyg nerealūs. Vakare vangokas bet su smagiomis detalėmis paskutinis vakaras ir mes dar išvažiuojam į barus – su Mahira pagalvojom – velniop, juk paskutinis vakaras, miego nevertas. Perėjom porą barų vėl prisišokom, prisijuokėm, prisikvailiojom ir paryčiais parbėgom namo.
Kita diena – laisva iki lėktuvo laukimo. Ryte išvažiuojam į miestą. Pirmiausia pasivaikštom po turgų, kuriame pardavėjai neįtikėtinai įkyrūs. Vėliau nuvažiuojam į paplūdimį, tačiau ir čia pardavėjai neįtikėtinai įkyrūs. Užsukam trumpam į parduotuvę, nusiperkam ką nors `užkąsti` ir grįžtam atgal į vietą – atsisveikinti su dar ten likusiais ir pasiruošti išvykimui.
Susėdę dar pažaidžiam keletą ramių, bet smagių žaidimų, nufotografuojam saulėlydį, kuris atrodo tiesiog pasakiškai. Tiesa – nuotraukose ne taip jau ir pasakiškai. Susikrovėm daiktus, paskutinį kartą pavalgėm visi kartu ir išvažiavom į Abidjan – kas pasilikti ten vieną naktį, kas [tarp jų ir aš] jau išskristi ir palikti visą ta nuostabią vietą.
Oro uoste dar susitinkam Ludgero, kurio apsauginiai, iki šiol nelabai aišku kodėl, nepraleido su pasu, todėl jis pavėlavo į lėktuvą ir jam teko pasilikti dar vienai nakčiai. Na, o mes, šešiese, pasilikome oro uoste laukti savo skrydžio, kuris, tikėjomės bus sėkmingas. Tikimybė nepasitvirtino. Kadangi turėjome kas tris, o kas keturis skrydžius, rizika kažkur pavėluoti buvo tikrai ne maža.
Ji tapo dar mažesnė po to, kai mūsų pirmasis lėktuvas vėlavo apie pusantros valandos. Negana to, išskridimą stabdė papildomas kiekvieno keleivio patikrinimas įeinant į lėktuvą. Lėktuve mus su Mahira aplankė istorinio juoko dozė, tad juokėmės iki ašarų planuodamos ką veiksim kai nusileisim Maroke ir suprasim, kad mūsų lėktuvas jau išskrido.
Juokai nebetapo tokie juokingi, kai nuvykom į Kasablanką ir paaiškėjo, kad kitas lėktuvas iš tiesų mūsų nelaukė. Trims iš mūsų sekėsi – jie gavo skrydžius vos keletą valandų vėliau, kita vertus mes, likusios trys – turėjom skrydžius tik kitą dieną. Kol sulaukėm bilietų praėjo nemažai laiko, dar ilgiau užtrukom kol muitininkai pagaliau praleido mane pro sieną. Apie bagažo paieškas net nešneku – visi mums kartojo, kad bagažas stebuklingai pats persikels į kitą lėktuvą, kuo aš niekaip nesugebėjau patikėti.
Blogybės tęsėsi išlindus į lauką – tai buvo pragaras ant žemės – karštis nenumanomas, oras sausas, bet net per sausas, toks jausmas kad pučia ne vėjas, bet karštas įjungtas fenas. Sulaukiame autobusiuko, kuris mus veža į viešbutį, bet jame kambario reikia laukti ilgai, tad mes tiesiog einame pietaut. Po pietų valandžiukei nusmingame ir vėliau dar mėginam pasidžiaugti Maroku, bet abi suprantam, jog tokiame karštyje tai neįmanoma.
Vakarėjant išvažiuoju iš viešbučio ir keliauju į oro uostą. Jame dar prasitrinu daugiau nei porą valandų mėgindama įsitikinti, kad mano bagažas bent jau įsės į lėktuvą – pasirodo jis nebūtų to padaręs, jeigu nebūčiau jo ieškojus per visus galus. Džiaugsmai tuo nesibaigę – vėl prakeliavus naktį ir beveik be miego šiaip ne taip išgyvenau tas kelias likusias valandas oro uoste ir susilaukiau dar vieno džiaugsmo mėgindama įlipti į paskutinį lėktuvą: `jūs negalite sėstis į lėktuvą, jeigu neturite bilieto` mane beveik tiesiogiai nužudė. Nežinau, ką ji turėjo galvoje sakydama `bilieto`, bet padaviau kažkokį lapą ir jis, pasirodo, jai tiko.
Kūnas grįžo, o mintys vis dar ten. Na, gal nebūtinai ten, bet su tais žmonėmis. Tie pokalbiai, tos šypsenos, tie žaidimai, visa atmosfera – aš jau visko pasiilgau ir jau laukiu kol metai praeis ir mes susitiksime vėl – kažkur Afrikos glūdumoje. Džiaugsmai dar tik prasidėjo.
24 Mar 2009
Ne rojus, bet taip taip arti to.. Sardinija-Roma-Kopenhaga
„One day we‘ll die, Your love will stay as long as mine..“
Kiekvieną kartą išbraukiant dalykus iš „privalau padaryti iki mirties“ sąrašo, jis, rodos, turėtų trumpėti, bet jis ilgėja ir kažkas man kužda, kad taip niekada ir nepasibaigs – nes visada liks kažkas nepasakyta, kažkas nepadaryta, kažkas nepaliesta ar kažkas nepamatyta.
Tik rankos vis tiek nesvyra ir aš iš paskutiniųjų braukau tą progresyviškai ilgėjantį sąrašėlį savo galvoje – ir dabar, galvai sukantis nuo miego trūkumo ir minčių gausos bei jas lydinčios lengvos liūdesio apnašos – jau žinau, kad nors šios vietos ir šie įvykiai jau išbraukti, aš dar norėsiu ten sugrįžti, tai pamatyti, apie tai pakalbėti.
Nuotraukoms lėtai slenkant iš fotoaparato į kompiuterį, nesustojančios mintys susisuka į sūkuriukus, iš jų sukuria vaizdus, kurie, atrodo, buvo taip seniai, o kartu ir vos vos kątik.
Trumpasis mano kelionės maršrutas: Kaunas-Frankfurto Havn oro uostas – Alghero (Sardinija) – Roma - Milanas – Kopenhaga – Vilnius. Ilgesnėlesnis mano kelionės maršrutas apačioje.
Pirmoji diena
Pirmoji diena trumpa ir neypatinga. Dvi mergaitės susikrauna tris kuprines ir pajuda Karmėlavos oro uosto link. Ryanair‘o darbuotoja dar paprašo, jog susimokėtume už 3kg. Viršsvorio, tačiau šiek tiek pakoregavus kuprinės turinį priėmė „su keliais šimtais virš“ (keli šimtai šiuo atveju buvo lygiai 900). Skrydis nesukėlė didesnių nepatogumų, naktis praleidžiama Frankfurto Havn oro uoste laukiant rytinio skrydžio į, jeigu tikėtume dviem tenai anksčiau apsilankiusiomis personomis, rojų.
Antroji diena
Atskridus į Alghero miestą Sardinijos saloje pirmiausia pasiimame jau internetu užsakytą automobilį kadangi atvykom pažiūrėti gamtos ir paplūdimių, viešojo transporto variantas atkrito iš karto. Gauname mažiukę Fiat 60, net švytinčią nuo savo baltumo, pavadiname ją kūlverstuku ir vis dar netikėdamos, jog čia galima vaikščioti trumpomis rankovėmis, bei skaisčia ir vasariška saule, pajudam į kelią. Tampu šturmanu, apsiginkluoju žemėlapiu bei knyga apie salą ir judam per daug nestoviniuodamos – pirmoji stotelė “Grotta di Nettuno” (Neptūno urvai).
Urvus surandame nesunkiai, sunkius uždarytus vartus su užrašu “zona militaire”, deja, taip pat. Įamžinę aplinkinius vaizdus ir supratę, jog niekaip neįlįsim viduj pažiūrėti kaip gi tie urvai atrodo iš vidaus, dar užlipame ant šalia esančios kalvelės, vėl pasiekiame “zona militaire”, tačiau kadangi priartėjome prie panoraminių gražių vaizdų dar pabūname ir pasigrožime tuo, kas yra aplink. Sutarę vakare atvykti į miestelį pavadinimu Bosa, pajudam toliau. Dar stabtelim aikštelėje nusifotografuoti uolų ir vandens, tačiau grįžtame su fotografijomis ne tik gamtos bet ir keleto įdomiai atrodančių motociklininkų išvažiuojam supratę, jog ši vieta neveltui kažkieno vadinama rojumi.
Važiuojame į šiaurę tuštokomis gatvėmis į vieną iš miestų vaiduoklių – Agentiere. Kažkada buvusios kasyklos dabar tebėra apleistų namų ir nepapasakojamai gražių paplūdimių derinys. Išsukę iš kelio dar pasibastom netolimomis apylinkėmis, prisivažinėjam besisukinėjančiais, kylančiais ir besileidžiančiais kalnų keliukais ir pavakare atvykstam į Bosą – nedidelį visiškai Itališką miestuką su siauromis gatvėmis, garsiai kalbančiais ir rankomis besimojuojančiais vietiniais ir susitinkam dvi drauges, kurioms mūsų pirmasis vakaras Sardinijoje tampa paskutinis.
Apsistojame pas moterį, kurios taip ir nematėme, nes tą naktį jos nėra namuose. Kalbam, plepam ir juokiamės iki pilvo traukulių, prisimenam keliones, dalinamės įspūdžiais ir žemėlapiais apie tai ką reikia pamatyti ir kur tiesiog būtina užsukti svečiuojantis šioje saloje. Kartu ragaujam tipinį Sardinišką likerį – Mirtos, savo skoniu labai primenantį žalias devynerias ir galiausiai nukeliaujam miegot – laukia ilga rytojaus diena.
Trečioji diena
Ankstus rytas prasideda šaltu dušu, kuprinių pakavimu, apsilankymu nedidelėje parduotuvėlėje, atsisveikinimu su trumpam sutiktomis pakeleivėmis ir pirmojo “privalot nuvykti” paplūdimio paieškomis.
Važiuojam keliu ir supratę, jog turbūt šiek tiek persistengėm sukamės ir važiuojam atgal. Toli nenuvažiavusios esam priverstos sustoti, nes kelią mums pastoja avių banda. Aplink nesimato piemens ar kokio šuns, tad belieka tik kantriai laukti, kol tie balti vilniniai salos gyventojai teiksis pasitraukti mums iš kelio. Netrukus paplūdimį atrandam ir pasistatę kulverstuką einam link vandens. Paplūdimį neveltui praminėm mėnuliu, nes jis, sudarytas atrodo iš vienos didelės uolos, labai primena mėnulio paviršių. Tai, kad aplink nesimato nė gyvos dvasios tik sustiprina mėnulio efektą, nors besidaužančios bangos į krantus ir veidą liečiantis vėjas visgi įrodo, jog mes vaikštom vis dar ant savos planetos.
Važiuojam toliau, kelyje beveik nesutikdamos pakeleivių – vos keletą mašinų, dažniausiai stovinčių ir aplink nesimato jokių jų šeimininkų. Atjudam iki Santa Caterina, kur, idealiu atveju pagal turimą knygą, turėtume privažiuoti prie paplūdimio, nuo kurio atsiveria vaizdas į uolą su skyle joje. Užkylame ant kažkokio iškyšulėlio, kuris nori mus beveik tiesiogine ta žodžio prasme nupūsti į jūros dugną, tačiau nuo ten neatsiveria joks vaizdas į jokią skylę uoloje. Važiuojam toliau ir tą uolą visgi pamatom. Tiesa, tikrai ne iš tos pusės, iš kurios būtų reikėję, bet nors pamatom, užsidedam pliusą savo sąraše ir judam toliau – nors sala ir nedidelė, tačiau jos serpentininiai keliukai, ne italėms vairuotojoms iššūkis vis tik nelengvas.
Toliau tiesiog besivadovaudamos žemėlapiu sukom bet kur, kur ‘galbūt rasim kažką gražaus’. Stabtelim dar viename gražiame paplūdimyje, dar sutinkam bekeliaujančią italų šeimynėlę, su kuriais jau buvom netyčia susitikę praėjusią dieną ir sukamės važiuoti toliau, bet..nesėkmingai. Mūsų keliukas baigiasi žiedu, kuris turi tik vieną išvažiavimą – tą, kuriuo mes į jį ir įvažiavome. Apsisukam ir važiuojam atgal – prie didesnio kelio.
Važiuodamos dairomės į kairę ir į dešinę, kadangi, kiek teko girdėti, šiose apylinkėse galima pamatyti flamingų [kuriuos mes taip gražiai ir negailestingai vadindavom pelikanais]. Iš už kampo pasirodžius ežerui su daug baltų taškiukų jame ir man sušukus: “pelikanai, pelikanai”, mano bendrakeleivė paleidžia iš rankų vairą. Sustojam ir galvojam ką daryti – flamingai gerokai per toli, kad išeitų juos pamatyti ar nufotografuoti. Sukamės atgal ir važiuojam arčiau. Pirmasis pasirinktas keliukas pasibaigia miške akligatviu. Apsisukam ir važiuojam kitu keliuku, kuris nors ir nepasibaigia, tačiau padovanoja mums didelį džiaugsmą – daug balų, keletą gilesnių, kuriose mūsų kūlverstukas sugeba užklimpti.
Jau nebe baltas kūlverstukas turškiasi purvuose ilgokai, kol galiausiai man išlipus, o bendrakeleivei visiškai išdarkius duobeles jis pajuda iš mirties taško. Netverdamos pykčiu ir juokais važiuojam kuo toliau nuo tų nelemtų flamingų, tikėdamosis, jog dar mes juos kada nors pamatysim.
Važiuojam toliau ir užsukam į du paplūdimius – ryžiukų, kur smėlio nėra, o tik į ryžius panašūs nugludinti akmenukai ir kamuoliukų, kur visas krantas nusėtas rusvais beveik pūkuotais burbuliukais, dar jūros bulvėmis vadinamais. Kelionei besitęsiant žemyn vakarine salos dalimi aš vėl pamačiusi baltus taškus ežere klykiu: “pelikanai, pelikanai” ir mes sustojame. Šį kartą sėkmė geresnė – flamingus matom, pakankamai arti, kad galėtume nufotografuoti ir pastebėti, jog tie paukščiai pasirodo nuviliančiai ne rožiniai, bet balti. Keliaujame toliau.
Bevažiuodamos toliau ir sekdamos žemėlapiu privažiuojam beveik aklavietę – vienos mašinos pločio ilgoką tiltelį ant kurios puikuojasi “eismo nėra” ženklas, o kito kelio iš miestelio nėra. Pasinaudodamos prieš tai šį tiltelį kirtusių patarimais ženklą ignoruojame ir bėgame iš paskos kažkokiam italui tilteliu pirmyn. Pravažiuojame sėkmingai ir užsukame į miestelį, kuriame vėlgi pamatome paplūdimį, bangas ir uolas.
Kitas mūsų tikslinis objektas Piscinas su kopomis ir smėlėtais paplūdimiais. Keliaujame pirmyn, mūsų takas siaurėja ir prastėja. Privažiuojame žvyrkelį, tačiau drąsiai sukame juo, kadangi jau buvome girdėję, kad “taip ir turi būti”. Nusileidžiame kažkur apačion, kur kopų kaip ir nebesimato, bet randame raudonos spalvos upę (nemandagiai pavadinam ją šūdupe, tačiau po nakties tenka atsiprašyti, nes turbūt tai ji supykus pradėjo kišti pagaliu mums į ratus), važiuojam palei ją akmenimis, nes, kaip jau buvome girdėję tam, kad pasiektume kopas, raudonąją upę pasiekti reikia. Akmenims pasibaigus turime dvi galimybes – važiuoti per upę arba suktis atgal. Vakarėjant ir esant nenusakomam upės gyliui nusprendžiam suktis atgal – kopas iš toli pamatėm ir nusprendėm, jog jei norėsim daugiau, važiuosim į Nidą.
Keliaujant aukštyn pradėjo temti ir važiuoti sukinėtais keliukais tapo ne taip jau ir smagu. Šiaip ne taip pasiekiam miestą, susirandam aikštelę ir apsistojam. Naktį praleidžiam kūlverstuke.
Ketvirtoji diena
Diena prasidėjo labai anksti – vos tik išaušus. Važiuojame kalnų keliukais, sustojame Buggerru papūdimyje, toliau sukame į Ciala Domestica paplūdimį. Pasiekiama vadinamąjį ‘cukraus gabaliuką’ kur uola,atskilusi tarsi cukraus gabalėlis plūduriuoja jūroje. Toliau važiuojame beveik greitkeliu, vairuoti tenka man. Patenkame į salos sostinę, kur eismas daug intensyvesnis, o žiedai ant kiekvieno gatvelių susikirtimo.
Dar pavažinėjame aplinkėmis, aplankome Cala Reginą ir Arbatax dieviškai gražius paplūdimius ir sustojame visiškai kalnuose į miestelį Baunei, kur pasiliekame nakčiai – nakvynė kūlverstuke.
Penktoji diena
Važiuojame toliau, nes norime pamatyti labai gražų skardį. Važiuojant link jo mums kelią pastoja veršiai, kuriuos lėtai lėtai apvažiavę leidžiamės žemyn beveik žvyrkeliu, nuvykstam iki vietos, kur toliau važiuoti nebegalima. Paliekame kūlverstuką ir pėdinam palei jūrą. Keliuką mums vėl pastoja nuo bandos turbūt atsiskyręs veršis, kurį apėję miškeliu leidžiamės tolyn. Ateiname akligatvį, kur galima nebent plaukti akmenuota upe. Nenorėdamos rizikuoti gyvybe lipti į gilią ir akmenuotą upę, pasigrožėję itin Norvegiją primenančiomis uolomis, sukamės atgal. Pakeliui dar kelią mums pastoja laukinės kiaulės, kur kiauliukai, itin nagli padarai, net pyptelėjus tik krūpteli, tačiau nesivargina pabėgti nuo ant kelio esančio mėšlo, knisinėjasi toliau. Šiaip ne taip pravažiavę judame toliau.
Toliau važiuodamos aplankom įvairius paplūdimius tiesiog be pavadinimų, mėgaujamės saule, smėliu, uolomis ir vandeniu, užsukam į Capo Coda Cavallo. Vakare nusėdam Golfo Aranci, kur, šiaip ne taip po kokio penkiolikto karto sukant ratu vienpusėmis gatvėmis, surandam viešbutuką, kuriame įsikuriame vienai nakčiai.
Alus vakarienei, minkšta lova naktį ir patiekti pusryčiai su bandelėmis ir apelsinų sultimis atrodo lyg rojus.
Šeštoji diena
Mes pasukam toliau, kur, pasak pasakojimų, turime lipti į kažkokį švyturį. Pastatome automobilį ir kylame. Pirmiausia pasibaigia keliukas ir prasideda miškelis. Einame toliau – galiausiai baigiasi miškelis ir prasideda neprabrendami dygliuoti krūmai, pro kuriuos grūstis neturime jokio noro, tad, nepamačiusios švyturio, sukamės toliau – draugiškai nutarę, jog surasim savo švyturį.
Važiuojame toliau, kur turėtume atrasti didelę krūvą vėjo nugairintų akmenų. Krūvą randame, tačiau užtvertą tvoromis su užkeltais varteliais. Pamėginame pasiekti vietą iš kitos pusės – mums pasiseka, tačiau džiaugiamės neilgai, nes taip pat prieiname tvorą. Važiuojame toliau.
Naiviai tikėdamosis, jog dramblį tai jau tikrai atrasime, važiuojame toliau. Ir kokia sėkmė – dramblys yra prie pat kelio, tad jį pasiekiame be didelių sunkumų, nufotografuojame atminčiai ir judame toliau, link Alghero miesto, kur esame sau prisižadėję šikarną vakarienę.
Šiek tiek pasivaikščiojame po senamiestį užsukam į vieną kavinukių, užsisakome naminio vyno ir spaghetti su jūros gėrybėmis. Mėgaujamės vynu, itin skaniai paruoštu maistu ir net nelabai norim pagalvoti apie grįžimą į kūlverstuką paskutinei nakčiai Sardinijoje.
Grįžtame prie oro uosto, pasistatome lovą ir užmiegame.
Septintoji diena
Anksti ryte pakilę nuvykstam į degalinę (kitaip liaudiškai tarpusavyje fuelka vadinamą), pavalgydinam kūlverstuką paskutinį kartą, grąžiname jį agentūrai, sulaukiame lėktuvo ir išskrendam – Roma mūsų jau beveik laukia.
Romoje susitinkam tas pačias keliauninkes iš Sardinijos, nueinam iki bažnyčios, dekoruotos žmonių kaulais, nusileidžiam link Panteono, kuris uždarytas, dar aplankom vieną itin skaniai atrodančią ir itališkomis kainomis nebrangią piceriją, suvalgom po picą. Dar aplankom vieną parką, kuriame, pasak vietinių, vakarais renkasi žmonės tiesiog praleisti laisvalaikį ir išsiskiriam – mes pas Alberto.
Atvykstam pas Alberto ir visą vakarą prašnekam apie beleką prie vandens taurės. Einam miegoti ir ryte pasiryžtam užkariauti Vatikaną.
Aštuntoji diena
Anksti ryte nuvykstam į Vatikaną ir atsistojam į eilę prie muziejaus. Apžiūrim visas garsenybes ir brangenybes, apsilankom Siksto koplyčioje, kurios fotografuoti, déjà, negalima. Apsilankom Vatikano aikštėje, nusileidžiam į Petro ir Povilo bažnyčios rūsius, pasivaikštom po pačią bažnyčią, kuri padaro nesitikėtą įspūdį. Į kupolą nekylam, nes jau prisiklausėm patarimų, kad yra daug kitų vietų, nuo kurių atsiveria Romos panorama.
Patraukiame į parką, ten pailsime, grįžtame atgal į miestą, tačiau pavėluojame užeiti į Koliziejų ar Forumą, tad dar pasibastom po miestą, nueinam iki Venecijos aikštės, ispaniškų laiptų ir Popolo aikštės. Vakare grįžtam itališkos vakarienės pas Alberto ir išleidusios jį pas draugus mėgaujamės raudonu itališku vynu.
Devintoji diena
Anksti ryte mus prižadina neįtikėtinas knarkimas, kurį sukėlė pas Alberto nakčiai apsistoję draugai ir visus juos palikusios judam iki Termini traukinių stoties, nusiperkam bilietus iki Milano kitai nakčiai ir važiuojam iki Romos forumo. Pasivaikštom po jį, aplankom senuosius Romos miesto griuvėsius, užeinam į Koliziejų, prisidarom per proto daug nuotraukų ateities prisiminimams, pagaliau ištaikom laiką užsukti į Panteoną, apžiūrime jį iš vidaus, dar suvalgom po skanią ir nebrangią picą, pirktą iš linksmo ir besišypsančio Marko, paklaidžiojam po Romos gatveles ir grįžtame pas Alberto prižadėtajai ‘pasta carbonara’. Stebim visą stebėtinai nesudėtingą paruošimo procesą, mėgaujamės baltu vynu ir su pasimėgavimu valgome makaronus.
Dešimtoji diena
Pakankamai lengva ir paprasta. Tiesiog nuvykstame į parką, kur praleidžiame didžiąją dalį laiko nieko neveikdamos, dar paklaidžiojame Romos gatvėmis, grįžtame pas Alberto, apsiperkame įvairiausių lauktuvių, susikrauname visas kuprines ir važiuojame į stotį – šiandien ilgoji kelionė naktį traukiniu į Milaną. Traukinyje šiaip ne taip susirandame savo kajutę, iškraustome iš jos vieną juoduką ir pasiliekame ten su porele ir dar dviem labai paslaugiais juodukais. Naktis traukinyje.
Vienuoliktoji diena
Ryte nubudę ir išsikraustę iš Milano nusprendžiame nerizikuoti ir katedros neieškoti – važiuojame tiesiai į visiškai atnaujintą ir padidėjusį Malpensos oro uostą, kur sulaukiame skrydžio ir keliaujame jau į mažiau šiltą Kopenhagą.
Pakeliui iš oro uosto pas bendrakeleivės draugus dar sužinome, jog mūsų laukia ne tik kuprinių nusimetimas, bet ir naminė sriubytė, važiuojame dar labiau laimingos.
Pasiruošiame ir išvykstame į centrą – šiandien didžioji Airių šventė – Šv. Patriko diena, tad Dublineris (baras) pilnutėlis švenčiančių žmonių. Netikėtai mums tenka tą vakarą pradirbti už baro, o man pasitreniruoti prieš ateinančias dienas. Po to pabaigiame darbą ir grįžtame pas visus mano bendrakeleivės draugus, dar išgeriame po bokalą daniško alaus ir važiuojame namo – kitą dieną nusimato darbas.
Dvyliktoji diena
Ryte – vykstame į Dublinerį, kuris, po vakar nakties atrodo baisiai netvarkingas, atidarome barą, tačiau jis neįtikėtinai tuščias, tad dirbtigal net kiek ir nuobodoka. Pasibaigus mūsų pamainai dar pailsime, išgeriame po bokalą alaus ir grįžtame ‘namo’, kur jau esame prisižadėję pagaminti ‘pasta carbonara’ ir pažiūrėti filmą. Naktis lovoje.
Tryliktoji diena
Turbūt intensyviausia Kopenhagoje. Ryte pakylame ir važiuojame apžiūrėti Kopenhagos įžymybių – karalienės rūmų, katedrų ir bažnyčių, gatvelės palei upę, labai primenančios Bergeną, undinėlės, kuri pasirodo tėra maža boba su kojomis ant akmens. Likus valandai iki darbo pamainos pradžios grįžtame į Dublinerį, pavalgome ir prasideda darbo vakaras. Visą vakarą mokausi ir pilstau alų, gaminu airiškas kavas, darau nesudėtingus kokteiliukus ir stebiu nežinia ką švenčiančius žmones. Užsidarome apie trečią valandą, susitvarkome ir paryčiais grįžtame namo. Naktis lovoje.
Keturiolikta diena
Leidžiame sau pamiegoti ir gulinėti namuose nieko neveikiant – nes laukia ilga darbo naktis. Prieš darbą dar užsukame į nediduką barą ‘John Bull’, kurį įsimyliu iš pirmo žvilgsnio. Ten mus užkalbina labai įdomi danė, kuri pasirodo buvo mano bendrakeleivės bendrakursė ir kartu mokėsi. Vėliau prie mūsų prieina jos vaikinas, tada vėl ji, kur mes pravedame jai nedidelę ‘meilės’ terapiją, jog jis tikrai nemėgino mūsų kabinti, o tik kalbėjosi ir ją vadino mergina.
Po poros valandų grįžtame į Dublinerį – prasideda darbas. Pradirbam iki keturių, užsidarome barą ir dar porą valandų sėdime su kitais darbuotojais, kalbėdami apie šį bei tą, o aš mėginu vieną airį vaikinuką prisiminti kaip būtų “mano mažas gražus aštuonkojis” airiškai.
Grįžtame namo jau visiškai prašvitus ir einame miegoti. Naktis vėl lovoje.
Penkiolikta diena
Paskutinę dieną jaučiamės keistai. Važiuoti niekur nesinori, norisi likti čia ir niekur negrįžti. Nuvykstam į Krisčianią, kuri vadinama kaip atskira respublika ir kurią tiesiog privaloma pamatyti, tada dar grįžtam namo, pasiimam mus priglaudusį ir mums sriubos išvirusį bei keksą iškepusį vaikinuką ir važiuojam atgal į Dublinerį paskutinei mūsų nakčiai mieste.
Po kiek laiko, mano zyziami, pasukam į John Bull’ą, kur prisijuokiam, prisikalbam, pažaidžiam įvairių žaidimėlių, atsisveikinam ten dirbančiu Rickiu, dar kiek pasėdim vietoje, kurios žinau, pasiilgsiu labai ir labai, ir einam atgal. Pakeliui dar užsukam paragauti tipinių daniškų dešrainių bei nukeliaujam į Dublinerį atsisveikinti su visais, su kuriais aš susipažinau, o mano bendrakeleivė susitiko vėl.
Grįžtame namo neplanuotai vėlai, susikrauname kuprines ir supratę, jog liko vos pusantros valandos miego, skubame miegot.
Šešioliktoji diena
Paskutinė, sunkiausia ir liūdniausia diena - dar miegodamos atsisveikiname su mus priglaudusiais mielais žmogeliukais ir pajudame oro uosto link. Mano nugarą spaudžia bendrakeleivės išsvajotasis sidras, oro uoste dar viršydamos bagažo svorį, permetam gal aštuonis kilogramus saldainių ir makaronų į rankinį bagažą ir velniškai norėdamos miego lipam į lėktuvą.
Kelionė baigiasi ir žinom kad metas namo. Žinom, kad abi to nenorim. Bet taip pat suvokiam, jog kitaip nebus.
-----------------------------------
Dar dabar per mintis šuoliuoja prisiminimai. Sardinija ir jos nesugadinta gamta bei nenupasakojamai gražūs paplūdimiai, saulė, jūra, bangos ir kalnai. Roma ir jos senosios liekanos, primenančios, jog mes esame tokie laikini ir taip trumpai šioje žemėje.
Kopenhaga, kurioje buvau pirmą kartą ir nieko nepažinojau, kuri niekada netraukė, tačiau dabar ten vis tiek norisi sugrįžti. Rodos nieko nepalikau, nieko nepraradau, tačiau pamačiau visiškai kitokį gyvenimą, susipažinau su begale nuostabių žmonių ir tiesiog per greitai turėjau išvykti.
Atrodo, jog nebėra jėgų pradėti terapiją – naujos kelionės planavimą. Kol kas nori tiesiog sugrįžti ten, kur kątik buvau. Kur jaučiausi rami ir saugi. Kur gyvenimas atrodo slysta kitaip ir kur mintys atrodo buvo kažkur nuklydusios. Dabar gi, galva tiesiog sprogsta nuo klausimų ir prisiminimų. Ir nors aš to nežinau, tikiu – aš ten čia grįšiu. Anksčiau ar vėliau, ilgiau ar trumpiau, tada arba kitada. Nenoriu viso to nugramzdinti į praeitį. Vėl vartau nuotraukas ir šypsausi – buvo smagu. Buvo gerai. Buvo. Dar bus.
Kiekvieną kartą išbraukiant dalykus iš „privalau padaryti iki mirties“ sąrašo, jis, rodos, turėtų trumpėti, bet jis ilgėja ir kažkas man kužda, kad taip niekada ir nepasibaigs – nes visada liks kažkas nepasakyta, kažkas nepadaryta, kažkas nepaliesta ar kažkas nepamatyta.
Tik rankos vis tiek nesvyra ir aš iš paskutiniųjų braukau tą progresyviškai ilgėjantį sąrašėlį savo galvoje – ir dabar, galvai sukantis nuo miego trūkumo ir minčių gausos bei jas lydinčios lengvos liūdesio apnašos – jau žinau, kad nors šios vietos ir šie įvykiai jau išbraukti, aš dar norėsiu ten sugrįžti, tai pamatyti, apie tai pakalbėti.
Nuotraukoms lėtai slenkant iš fotoaparato į kompiuterį, nesustojančios mintys susisuka į sūkuriukus, iš jų sukuria vaizdus, kurie, atrodo, buvo taip seniai, o kartu ir vos vos kątik.
Trumpasis mano kelionės maršrutas: Kaunas-Frankfurto Havn oro uostas – Alghero (Sardinija) – Roma - Milanas – Kopenhaga – Vilnius. Ilgesnėlesnis mano kelionės maršrutas apačioje.
Pirmoji diena
Pirmoji diena trumpa ir neypatinga. Dvi mergaitės susikrauna tris kuprines ir pajuda Karmėlavos oro uosto link. Ryanair‘o darbuotoja dar paprašo, jog susimokėtume už 3kg. Viršsvorio, tačiau šiek tiek pakoregavus kuprinės turinį priėmė „su keliais šimtais virš“ (keli šimtai šiuo atveju buvo lygiai 900). Skrydis nesukėlė didesnių nepatogumų, naktis praleidžiama Frankfurto Havn oro uoste laukiant rytinio skrydžio į, jeigu tikėtume dviem tenai anksčiau apsilankiusiomis personomis, rojų.
Antroji diena
Atskridus į Alghero miestą Sardinijos saloje pirmiausia pasiimame jau internetu užsakytą automobilį kadangi atvykom pažiūrėti gamtos ir paplūdimių, viešojo transporto variantas atkrito iš karto. Gauname mažiukę Fiat 60, net švytinčią nuo savo baltumo, pavadiname ją kūlverstuku ir vis dar netikėdamos, jog čia galima vaikščioti trumpomis rankovėmis, bei skaisčia ir vasariška saule, pajudam į kelią. Tampu šturmanu, apsiginkluoju žemėlapiu bei knyga apie salą ir judam per daug nestoviniuodamos – pirmoji stotelė “Grotta di Nettuno” (Neptūno urvai).
Urvus surandame nesunkiai, sunkius uždarytus vartus su užrašu “zona militaire”, deja, taip pat. Įamžinę aplinkinius vaizdus ir supratę, jog niekaip neįlįsim viduj pažiūrėti kaip gi tie urvai atrodo iš vidaus, dar užlipame ant šalia esančios kalvelės, vėl pasiekiame “zona militaire”, tačiau kadangi priartėjome prie panoraminių gražių vaizdų dar pabūname ir pasigrožime tuo, kas yra aplink. Sutarę vakare atvykti į miestelį pavadinimu Bosa, pajudam toliau. Dar stabtelim aikštelėje nusifotografuoti uolų ir vandens, tačiau grįžtame su fotografijomis ne tik gamtos bet ir keleto įdomiai atrodančių motociklininkų išvažiuojam supratę, jog ši vieta neveltui kažkieno vadinama rojumi.
Važiuojame į šiaurę tuštokomis gatvėmis į vieną iš miestų vaiduoklių – Agentiere. Kažkada buvusios kasyklos dabar tebėra apleistų namų ir nepapasakojamai gražių paplūdimių derinys. Išsukę iš kelio dar pasibastom netolimomis apylinkėmis, prisivažinėjam besisukinėjančiais, kylančiais ir besileidžiančiais kalnų keliukais ir pavakare atvykstam į Bosą – nedidelį visiškai Itališką miestuką su siauromis gatvėmis, garsiai kalbančiais ir rankomis besimojuojančiais vietiniais ir susitinkam dvi drauges, kurioms mūsų pirmasis vakaras Sardinijoje tampa paskutinis.
Apsistojame pas moterį, kurios taip ir nematėme, nes tą naktį jos nėra namuose. Kalbam, plepam ir juokiamės iki pilvo traukulių, prisimenam keliones, dalinamės įspūdžiais ir žemėlapiais apie tai ką reikia pamatyti ir kur tiesiog būtina užsukti svečiuojantis šioje saloje. Kartu ragaujam tipinį Sardinišką likerį – Mirtos, savo skoniu labai primenantį žalias devynerias ir galiausiai nukeliaujam miegot – laukia ilga rytojaus diena.
Trečioji diena
Ankstus rytas prasideda šaltu dušu, kuprinių pakavimu, apsilankymu nedidelėje parduotuvėlėje, atsisveikinimu su trumpam sutiktomis pakeleivėmis ir pirmojo “privalot nuvykti” paplūdimio paieškomis.
Važiuojam keliu ir supratę, jog turbūt šiek tiek persistengėm sukamės ir važiuojam atgal. Toli nenuvažiavusios esam priverstos sustoti, nes kelią mums pastoja avių banda. Aplink nesimato piemens ar kokio šuns, tad belieka tik kantriai laukti, kol tie balti vilniniai salos gyventojai teiksis pasitraukti mums iš kelio. Netrukus paplūdimį atrandam ir pasistatę kulverstuką einam link vandens. Paplūdimį neveltui praminėm mėnuliu, nes jis, sudarytas atrodo iš vienos didelės uolos, labai primena mėnulio paviršių. Tai, kad aplink nesimato nė gyvos dvasios tik sustiprina mėnulio efektą, nors besidaužančios bangos į krantus ir veidą liečiantis vėjas visgi įrodo, jog mes vaikštom vis dar ant savos planetos.
Važiuojam toliau, kelyje beveik nesutikdamos pakeleivių – vos keletą mašinų, dažniausiai stovinčių ir aplink nesimato jokių jų šeimininkų. Atjudam iki Santa Caterina, kur, idealiu atveju pagal turimą knygą, turėtume privažiuoti prie paplūdimio, nuo kurio atsiveria vaizdas į uolą su skyle joje. Užkylame ant kažkokio iškyšulėlio, kuris nori mus beveik tiesiogine ta žodžio prasme nupūsti į jūros dugną, tačiau nuo ten neatsiveria joks vaizdas į jokią skylę uoloje. Važiuojam toliau ir tą uolą visgi pamatom. Tiesa, tikrai ne iš tos pusės, iš kurios būtų reikėję, bet nors pamatom, užsidedam pliusą savo sąraše ir judam toliau – nors sala ir nedidelė, tačiau jos serpentininiai keliukai, ne italėms vairuotojoms iššūkis vis tik nelengvas.
Toliau tiesiog besivadovaudamos žemėlapiu sukom bet kur, kur ‘galbūt rasim kažką gražaus’. Stabtelim dar viename gražiame paplūdimyje, dar sutinkam bekeliaujančią italų šeimynėlę, su kuriais jau buvom netyčia susitikę praėjusią dieną ir sukamės važiuoti toliau, bet..nesėkmingai. Mūsų keliukas baigiasi žiedu, kuris turi tik vieną išvažiavimą – tą, kuriuo mes į jį ir įvažiavome. Apsisukam ir važiuojam atgal – prie didesnio kelio.
Važiuodamos dairomės į kairę ir į dešinę, kadangi, kiek teko girdėti, šiose apylinkėse galima pamatyti flamingų [kuriuos mes taip gražiai ir negailestingai vadindavom pelikanais]. Iš už kampo pasirodžius ežerui su daug baltų taškiukų jame ir man sušukus: “pelikanai, pelikanai”, mano bendrakeleivė paleidžia iš rankų vairą. Sustojam ir galvojam ką daryti – flamingai gerokai per toli, kad išeitų juos pamatyti ar nufotografuoti. Sukamės atgal ir važiuojam arčiau. Pirmasis pasirinktas keliukas pasibaigia miške akligatviu. Apsisukam ir važiuojam kitu keliuku, kuris nors ir nepasibaigia, tačiau padovanoja mums didelį džiaugsmą – daug balų, keletą gilesnių, kuriose mūsų kūlverstukas sugeba užklimpti.
Jau nebe baltas kūlverstukas turškiasi purvuose ilgokai, kol galiausiai man išlipus, o bendrakeleivei visiškai išdarkius duobeles jis pajuda iš mirties taško. Netverdamos pykčiu ir juokais važiuojam kuo toliau nuo tų nelemtų flamingų, tikėdamosis, jog dar mes juos kada nors pamatysim.
Važiuojam toliau ir užsukam į du paplūdimius – ryžiukų, kur smėlio nėra, o tik į ryžius panašūs nugludinti akmenukai ir kamuoliukų, kur visas krantas nusėtas rusvais beveik pūkuotais burbuliukais, dar jūros bulvėmis vadinamais. Kelionei besitęsiant žemyn vakarine salos dalimi aš vėl pamačiusi baltus taškus ežere klykiu: “pelikanai, pelikanai” ir mes sustojame. Šį kartą sėkmė geresnė – flamingus matom, pakankamai arti, kad galėtume nufotografuoti ir pastebėti, jog tie paukščiai pasirodo nuviliančiai ne rožiniai, bet balti. Keliaujame toliau.
Bevažiuodamos toliau ir sekdamos žemėlapiu privažiuojam beveik aklavietę – vienos mašinos pločio ilgoką tiltelį ant kurios puikuojasi “eismo nėra” ženklas, o kito kelio iš miestelio nėra. Pasinaudodamos prieš tai šį tiltelį kirtusių patarimais ženklą ignoruojame ir bėgame iš paskos kažkokiam italui tilteliu pirmyn. Pravažiuojame sėkmingai ir užsukame į miestelį, kuriame vėlgi pamatome paplūdimį, bangas ir uolas.
Kitas mūsų tikslinis objektas Piscinas su kopomis ir smėlėtais paplūdimiais. Keliaujame pirmyn, mūsų takas siaurėja ir prastėja. Privažiuojame žvyrkelį, tačiau drąsiai sukame juo, kadangi jau buvome girdėję, kad “taip ir turi būti”. Nusileidžiame kažkur apačion, kur kopų kaip ir nebesimato, bet randame raudonos spalvos upę (nemandagiai pavadinam ją šūdupe, tačiau po nakties tenka atsiprašyti, nes turbūt tai ji supykus pradėjo kišti pagaliu mums į ratus), važiuojam palei ją akmenimis, nes, kaip jau buvome girdėję tam, kad pasiektume kopas, raudonąją upę pasiekti reikia. Akmenims pasibaigus turime dvi galimybes – važiuoti per upę arba suktis atgal. Vakarėjant ir esant nenusakomam upės gyliui nusprendžiam suktis atgal – kopas iš toli pamatėm ir nusprendėm, jog jei norėsim daugiau, važiuosim į Nidą.
Keliaujant aukštyn pradėjo temti ir važiuoti sukinėtais keliukais tapo ne taip jau ir smagu. Šiaip ne taip pasiekiam miestą, susirandam aikštelę ir apsistojam. Naktį praleidžiam kūlverstuke.
Ketvirtoji diena
Diena prasidėjo labai anksti – vos tik išaušus. Važiuojame kalnų keliukais, sustojame Buggerru papūdimyje, toliau sukame į Ciala Domestica paplūdimį. Pasiekiama vadinamąjį ‘cukraus gabaliuką’ kur uola,atskilusi tarsi cukraus gabalėlis plūduriuoja jūroje. Toliau važiuojame beveik greitkeliu, vairuoti tenka man. Patenkame į salos sostinę, kur eismas daug intensyvesnis, o žiedai ant kiekvieno gatvelių susikirtimo.
Dar pavažinėjame aplinkėmis, aplankome Cala Reginą ir Arbatax dieviškai gražius paplūdimius ir sustojame visiškai kalnuose į miestelį Baunei, kur pasiliekame nakčiai – nakvynė kūlverstuke.
Penktoji diena
Važiuojame toliau, nes norime pamatyti labai gražų skardį. Važiuojant link jo mums kelią pastoja veršiai, kuriuos lėtai lėtai apvažiavę leidžiamės žemyn beveik žvyrkeliu, nuvykstam iki vietos, kur toliau važiuoti nebegalima. Paliekame kūlverstuką ir pėdinam palei jūrą. Keliuką mums vėl pastoja nuo bandos turbūt atsiskyręs veršis, kurį apėję miškeliu leidžiamės tolyn. Ateiname akligatvį, kur galima nebent plaukti akmenuota upe. Nenorėdamos rizikuoti gyvybe lipti į gilią ir akmenuotą upę, pasigrožėję itin Norvegiją primenančiomis uolomis, sukamės atgal. Pakeliui dar kelią mums pastoja laukinės kiaulės, kur kiauliukai, itin nagli padarai, net pyptelėjus tik krūpteli, tačiau nesivargina pabėgti nuo ant kelio esančio mėšlo, knisinėjasi toliau. Šiaip ne taip pravažiavę judame toliau.
Toliau važiuodamos aplankom įvairius paplūdimius tiesiog be pavadinimų, mėgaujamės saule, smėliu, uolomis ir vandeniu, užsukam į Capo Coda Cavallo. Vakare nusėdam Golfo Aranci, kur, šiaip ne taip po kokio penkiolikto karto sukant ratu vienpusėmis gatvėmis, surandam viešbutuką, kuriame įsikuriame vienai nakčiai.
Alus vakarienei, minkšta lova naktį ir patiekti pusryčiai su bandelėmis ir apelsinų sultimis atrodo lyg rojus.
Šeštoji diena
Mes pasukam toliau, kur, pasak pasakojimų, turime lipti į kažkokį švyturį. Pastatome automobilį ir kylame. Pirmiausia pasibaigia keliukas ir prasideda miškelis. Einame toliau – galiausiai baigiasi miškelis ir prasideda neprabrendami dygliuoti krūmai, pro kuriuos grūstis neturime jokio noro, tad, nepamačiusios švyturio, sukamės toliau – draugiškai nutarę, jog surasim savo švyturį.
Važiuojame toliau, kur turėtume atrasti didelę krūvą vėjo nugairintų akmenų. Krūvą randame, tačiau užtvertą tvoromis su užkeltais varteliais. Pamėginame pasiekti vietą iš kitos pusės – mums pasiseka, tačiau džiaugiamės neilgai, nes taip pat prieiname tvorą. Važiuojame toliau.
Naiviai tikėdamosis, jog dramblį tai jau tikrai atrasime, važiuojame toliau. Ir kokia sėkmė – dramblys yra prie pat kelio, tad jį pasiekiame be didelių sunkumų, nufotografuojame atminčiai ir judame toliau, link Alghero miesto, kur esame sau prisižadėję šikarną vakarienę.
Šiek tiek pasivaikščiojame po senamiestį užsukam į vieną kavinukių, užsisakome naminio vyno ir spaghetti su jūros gėrybėmis. Mėgaujamės vynu, itin skaniai paruoštu maistu ir net nelabai norim pagalvoti apie grįžimą į kūlverstuką paskutinei nakčiai Sardinijoje.
Grįžtame prie oro uosto, pasistatome lovą ir užmiegame.
Septintoji diena
Anksti ryte pakilę nuvykstam į degalinę (kitaip liaudiškai tarpusavyje fuelka vadinamą), pavalgydinam kūlverstuką paskutinį kartą, grąžiname jį agentūrai, sulaukiame lėktuvo ir išskrendam – Roma mūsų jau beveik laukia.
Romoje susitinkam tas pačias keliauninkes iš Sardinijos, nueinam iki bažnyčios, dekoruotos žmonių kaulais, nusileidžiam link Panteono, kuris uždarytas, dar aplankom vieną itin skaniai atrodančią ir itališkomis kainomis nebrangią piceriją, suvalgom po picą. Dar aplankom vieną parką, kuriame, pasak vietinių, vakarais renkasi žmonės tiesiog praleisti laisvalaikį ir išsiskiriam – mes pas Alberto.
Atvykstam pas Alberto ir visą vakarą prašnekam apie beleką prie vandens taurės. Einam miegoti ir ryte pasiryžtam užkariauti Vatikaną.
Aštuntoji diena
Anksti ryte nuvykstam į Vatikaną ir atsistojam į eilę prie muziejaus. Apžiūrim visas garsenybes ir brangenybes, apsilankom Siksto koplyčioje, kurios fotografuoti, déjà, negalima. Apsilankom Vatikano aikštėje, nusileidžiam į Petro ir Povilo bažnyčios rūsius, pasivaikštom po pačią bažnyčią, kuri padaro nesitikėtą įspūdį. Į kupolą nekylam, nes jau prisiklausėm patarimų, kad yra daug kitų vietų, nuo kurių atsiveria Romos panorama.
Patraukiame į parką, ten pailsime, grįžtame atgal į miestą, tačiau pavėluojame užeiti į Koliziejų ar Forumą, tad dar pasibastom po miestą, nueinam iki Venecijos aikštės, ispaniškų laiptų ir Popolo aikštės. Vakare grįžtam itališkos vakarienės pas Alberto ir išleidusios jį pas draugus mėgaujamės raudonu itališku vynu.
Devintoji diena
Anksti ryte mus prižadina neįtikėtinas knarkimas, kurį sukėlė pas Alberto nakčiai apsistoję draugai ir visus juos palikusios judam iki Termini traukinių stoties, nusiperkam bilietus iki Milano kitai nakčiai ir važiuojam iki Romos forumo. Pasivaikštom po jį, aplankom senuosius Romos miesto griuvėsius, užeinam į Koliziejų, prisidarom per proto daug nuotraukų ateities prisiminimams, pagaliau ištaikom laiką užsukti į Panteoną, apžiūrime jį iš vidaus, dar suvalgom po skanią ir nebrangią picą, pirktą iš linksmo ir besišypsančio Marko, paklaidžiojam po Romos gatveles ir grįžtame pas Alberto prižadėtajai ‘pasta carbonara’. Stebim visą stebėtinai nesudėtingą paruošimo procesą, mėgaujamės baltu vynu ir su pasimėgavimu valgome makaronus.
Dešimtoji diena
Pakankamai lengva ir paprasta. Tiesiog nuvykstame į parką, kur praleidžiame didžiąją dalį laiko nieko neveikdamos, dar paklaidžiojame Romos gatvėmis, grįžtame pas Alberto, apsiperkame įvairiausių lauktuvių, susikrauname visas kuprines ir važiuojame į stotį – šiandien ilgoji kelionė naktį traukiniu į Milaną. Traukinyje šiaip ne taip susirandame savo kajutę, iškraustome iš jos vieną juoduką ir pasiliekame ten su porele ir dar dviem labai paslaugiais juodukais. Naktis traukinyje.
Vienuoliktoji diena
Ryte nubudę ir išsikraustę iš Milano nusprendžiame nerizikuoti ir katedros neieškoti – važiuojame tiesiai į visiškai atnaujintą ir padidėjusį Malpensos oro uostą, kur sulaukiame skrydžio ir keliaujame jau į mažiau šiltą Kopenhagą.
Pakeliui iš oro uosto pas bendrakeleivės draugus dar sužinome, jog mūsų laukia ne tik kuprinių nusimetimas, bet ir naminė sriubytė, važiuojame dar labiau laimingos.
Pasiruošiame ir išvykstame į centrą – šiandien didžioji Airių šventė – Šv. Patriko diena, tad Dublineris (baras) pilnutėlis švenčiančių žmonių. Netikėtai mums tenka tą vakarą pradirbti už baro, o man pasitreniruoti prieš ateinančias dienas. Po to pabaigiame darbą ir grįžtame pas visus mano bendrakeleivės draugus, dar išgeriame po bokalą daniško alaus ir važiuojame namo – kitą dieną nusimato darbas.
Dvyliktoji diena
Ryte – vykstame į Dublinerį, kuris, po vakar nakties atrodo baisiai netvarkingas, atidarome barą, tačiau jis neįtikėtinai tuščias, tad dirbtigal net kiek ir nuobodoka. Pasibaigus mūsų pamainai dar pailsime, išgeriame po bokalą alaus ir grįžtame ‘namo’, kur jau esame prisižadėję pagaminti ‘pasta carbonara’ ir pažiūrėti filmą. Naktis lovoje.
Tryliktoji diena
Turbūt intensyviausia Kopenhagoje. Ryte pakylame ir važiuojame apžiūrėti Kopenhagos įžymybių – karalienės rūmų, katedrų ir bažnyčių, gatvelės palei upę, labai primenančios Bergeną, undinėlės, kuri pasirodo tėra maža boba su kojomis ant akmens. Likus valandai iki darbo pamainos pradžios grįžtame į Dublinerį, pavalgome ir prasideda darbo vakaras. Visą vakarą mokausi ir pilstau alų, gaminu airiškas kavas, darau nesudėtingus kokteiliukus ir stebiu nežinia ką švenčiančius žmones. Užsidarome apie trečią valandą, susitvarkome ir paryčiais grįžtame namo. Naktis lovoje.
Keturiolikta diena
Leidžiame sau pamiegoti ir gulinėti namuose nieko neveikiant – nes laukia ilga darbo naktis. Prieš darbą dar užsukame į nediduką barą ‘John Bull’, kurį įsimyliu iš pirmo žvilgsnio. Ten mus užkalbina labai įdomi danė, kuri pasirodo buvo mano bendrakeleivės bendrakursė ir kartu mokėsi. Vėliau prie mūsų prieina jos vaikinas, tada vėl ji, kur mes pravedame jai nedidelę ‘meilės’ terapiją, jog jis tikrai nemėgino mūsų kabinti, o tik kalbėjosi ir ją vadino mergina.
Po poros valandų grįžtame į Dublinerį – prasideda darbas. Pradirbam iki keturių, užsidarome barą ir dar porą valandų sėdime su kitais darbuotojais, kalbėdami apie šį bei tą, o aš mėginu vieną airį vaikinuką prisiminti kaip būtų “mano mažas gražus aštuonkojis” airiškai.
Grįžtame namo jau visiškai prašvitus ir einame miegoti. Naktis vėl lovoje.
Penkiolikta diena
Paskutinę dieną jaučiamės keistai. Važiuoti niekur nesinori, norisi likti čia ir niekur negrįžti. Nuvykstam į Krisčianią, kuri vadinama kaip atskira respublika ir kurią tiesiog privaloma pamatyti, tada dar grįžtam namo, pasiimam mus priglaudusį ir mums sriubos išvirusį bei keksą iškepusį vaikinuką ir važiuojam atgal į Dublinerį paskutinei mūsų nakčiai mieste.
Po kiek laiko, mano zyziami, pasukam į John Bull’ą, kur prisijuokiam, prisikalbam, pažaidžiam įvairių žaidimėlių, atsisveikinam ten dirbančiu Rickiu, dar kiek pasėdim vietoje, kurios žinau, pasiilgsiu labai ir labai, ir einam atgal. Pakeliui dar užsukam paragauti tipinių daniškų dešrainių bei nukeliaujam į Dublinerį atsisveikinti su visais, su kuriais aš susipažinau, o mano bendrakeleivė susitiko vėl.
Grįžtame namo neplanuotai vėlai, susikrauname kuprines ir supratę, jog liko vos pusantros valandos miego, skubame miegot.
Šešioliktoji diena
Paskutinė, sunkiausia ir liūdniausia diena - dar miegodamos atsisveikiname su mus priglaudusiais mielais žmogeliukais ir pajudame oro uosto link. Mano nugarą spaudžia bendrakeleivės išsvajotasis sidras, oro uoste dar viršydamos bagažo svorį, permetam gal aštuonis kilogramus saldainių ir makaronų į rankinį bagažą ir velniškai norėdamos miego lipam į lėktuvą.
Kelionė baigiasi ir žinom kad metas namo. Žinom, kad abi to nenorim. Bet taip pat suvokiam, jog kitaip nebus.
-----------------------------------
Dar dabar per mintis šuoliuoja prisiminimai. Sardinija ir jos nesugadinta gamta bei nenupasakojamai gražūs paplūdimiai, saulė, jūra, bangos ir kalnai. Roma ir jos senosios liekanos, primenančios, jog mes esame tokie laikini ir taip trumpai šioje žemėje.
Kopenhaga, kurioje buvau pirmą kartą ir nieko nepažinojau, kuri niekada netraukė, tačiau dabar ten vis tiek norisi sugrįžti. Rodos nieko nepalikau, nieko nepraradau, tačiau pamačiau visiškai kitokį gyvenimą, susipažinau su begale nuostabių žmonių ir tiesiog per greitai turėjau išvykti.
Atrodo, jog nebėra jėgų pradėti terapiją – naujos kelionės planavimą. Kol kas nori tiesiog sugrįžti ten, kur kątik buvau. Kur jaučiausi rami ir saugi. Kur gyvenimas atrodo slysta kitaip ir kur mintys atrodo buvo kažkur nuklydusios. Dabar gi, galva tiesiog sprogsta nuo klausimų ir prisiminimų. Ir nors aš to nežinau, tikiu – aš ten čia grįšiu. Anksčiau ar vėliau, ilgiau ar trumpiau, tada arba kitada. Nenoriu viso to nugramzdinti į praeitį. Vėl vartau nuotraukas ir šypsausi – buvo smagu. Buvo gerai. Buvo. Dar bus.
Subscribe to:
Posts (Atom)