Ir taip.. Misija „dvi blondinės bando užkariauti Sibirą su Kinija“ prasidėjo.
Pradžia buvo sunkesnė nei tikėtasi. Pirmiausia atsidūrėme tarsi voverės nesibaigiančiame suktis rate, kuomet traukinių stotis griežtai atsisakė parduoti mums bilietus, kertančius Kinijos sieną, internetas buvo negailestingas ir sakė, jog tokių bilietų nėra, o Kinijos ambasada nedarė mums vizos tol kol neturėjom šito bilieto. Ir iškvietimo, kurį, po ilgų kančios kelių supratom, kad savarankiškai gauti yra neįmanoma.
Laikui spaudžiant vienai turizmo agentūrai atidavėme pasus su visais reikalingais dokumentais ir tikėjomės geriausio. Na, to bilieto, kertančio Kinijos sieną, mes vis dar neturėjom, todėl vietoj jo mes tiesiog atspausdinom „bilieto užklausimą internete“ ir vuolia – jis praėjo sėkmingai.
Taigi ketvirtadienį vakare pagaliau su palengvėjimu atgavę pasus su vizomis penktadienš deramai atidirbę ir atšventę, o šeštadienį dar susipirkę paskutinius konservus ir devynerių butelius lauktuvėms ir susikrovę kuprines, išdardėjome traukiniu.
Plackartas mus maloniai nustebino savo jaukumu, kuris nė iš tolo nepriminė sovietmečių pasakojimų apie šį maršrutą, kaimynės teko mielos ir malonis rusakalbės, tad bet kokį išankstinį nusistatymą apie plackartą kol kas pakeičiau kardinaliai.
Lietuviškai tvarkingai užkandę kumpio su duona ir arbata patraukėme link miego. Naktis buvo visai nebloga, išskyrus kelis sustojimus bei pažadinimus dėl kertamos sienos, miegas buvo nepertraukiamas.
Nors vos tik kirtus Latvijos-Rusijos sieną, i š karto pasimatė, jos įvažiavom į matką Rasiją`: mus pasitiko gal ir ne rusiškai nemaloni, bet aukštakulnius, vakarinį makiažą ir blizgančius aksesuarus įvaldžiusi muitininkė. Po jos apsilankymo dar sulaukėm muitininkų, tikrinančių daiktus – nors mūsų kuprinės ir niekam neužkliuvo, bet vis tiek turėjom atsibusti, atsikelti, parodyti ką slepiam po gultais. Įtartina jiems pasirodė daug kas – ir vienos moters adijalai ir mūsų kaimynės batai su šakočiais bei mano bendrakeleivės miegmaišis. Paprašius paaiškinti, kas ten per daiktas yra prikabintas prie jo kuprinės, ji tik rankomis parodė miegojimo ženklą „eta... nu etat.. sleeping-bag“. Bet, kadangi tai Rusijos muitinė, mes tiesiog džiaugėmės atgavę pasus ir smigtelėjom likusiai kelionės daliai.
Piterį pasiekėm veikos ir beveik išsimiegojusios. Deja Piteris mus pasitiko apsiniaukusiu paviršiumi, netikėtai žema temperatūra ir nedraugišku vėju bei blizgučių, špilkučių ir visaip kitaip išsidabinusių rusaičių gausa.
Važiuojant į Rusiją reikia nepamiršti, jog aukštakulniai batai, vakarinis makiažas ir kuo labiau blizgantys papuošalai bei trumpi sijonai yra tiesiog privalomi atributai. Beje, tai taikoma tik merginoms, nes vaikinai, dažniausiai šalia jų, su savo „adidas“ ar „abibas“ kostiumais bei atitinkančiomis likusiomis detalėmis, atrodo graudžiai. Kiekviena iš tų išsičiusčiusių mergaičių beveik visada yra įsikabinusi kokiam bernužėliui į parankę ir nešasi puokštę gėlių. Kaip pažiūrėjom kioskuose, gėlės brangokos, tad iki šiol mums likusi mistika, kodėl už savo varganus atlyginimus jie taip dosniai ir dažnai apdovanoja jas gėlėmis.
Metro Piteryje tiesiog sveikintinas – turbūt bet kas sugebėtų jame susigaudyti. Mes įsilipom į savąjį ir nuvažiavom link stotelės, kurioje mus turėjo pasitikti naujas mūsų draugas. Prisiklausę kalbų (o vėliau ir savo akimis įsitikinę) apie Piterio hostelių būklę labai apsidžiaugėm kuomet šis naujas draugas mums pasiūlė savo grindų plotą.
Pirma diena Piteryje – arba pasivaikščiojimas šaltyje. Daiktus pasidėjome pas draugą ir iš karto išlėkėme į centrą – juk turim vos keturias dienas, o Piteris toks didelis. Sakau nuoširdžiai, nesitikėjau, kad ten bus taip šalta – net vaikščioti su dviem megztiniais ir liemene buvo vėsu. Bet mes sugebėjom apeiti beveik visą išorinį miesto centrą (tai, ką reikia pamatyti šiame mieste, bet kada alima užklausti draugo google.com, tad čia smulkiai visko nepasakosiu): buvom katedroje, gynybynėje miesto sienoje, keliuose parkuose, prie keleto statulų, perėjom pakeliamuosius tiltus, radom amžinąją ugnį, nežinojomo kario paminklą.. Žodžiu viską, kas yra aprašyta bei pažymėta kiekviename turistiniame žemėlapyje.
Turbūt jau nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad kainos rusams ir kainos užsieniečiams ten skiriasi. Bet turbūt ne vieną nustebinsiu pasakydama, jog mano rusų kalbos žinių pakako apsimesti rusaite net keletą kartų. Bent minimalios rusų kalbos žinios čia yra aukso vertės - nes turbūt greičiau rastų kalbantį kiniškai nei kalbantį angliškai, vietinį.
Gandus apie nuolatos susiraukusius, bambančius ir niekada jokių malonybinių (tokių kaip ačiū, laba diena ir pan.) nevartojančius rusus galėčiau iš dalies paneigti – aišku, buvo visko, bet pasitaikė ir labai malonių. Gal todėl, kad dar tik Piteris. Juk sako, kad Piteris yra Rusijoje bet nėra rusiškas.
Sovietinių detalių čia vis dar apstu. Alkoholį gerti nuo pat ryto yra daugiau nei normalu (eskursijose, kuriose dalyvavom, buvo keletas vietinių, nesiskiriančių su alaus skardinėmis), metro ar tramvajaus konduktoriai neretai prieina prie tavęs su nemenku tvaiku, policija stovi ant kiekvieno kampo ir bet kada gali paprašyti (jeigu tai, kaip jie šneka, gali pavadinti prašymu) patikrinti dokumentus.
Antroji diena Piteryje – Puškino miestelis. Antrąją savo viešnagės dieną pradėjom registracija, be kurios, policijai patikrinus, gali atsidurti areštinėje. Žinoma, gali ir neatsidurti, jeigu pasiūlysi dosnią „kompensaciją“ (a.k.a. kyšį), bet finansuoti rusijos policininkų neturėjom jokio noro.
Sunkiai suradom ir pradžioje pasibaisėjom hosteliu, kuris, pasirodo, yra vienas geriausių šitame mieste. Už 500 RBL (~50 LTL) mus užregistravo ir išvykom į centrą ieškotis kaip nuvykti iki Puškino. Galiausiai nusprendėm nerizikuoti, penkioliką kartų nevargti, apsimesti rusėmis ir tiesiog nusipirkti jų, čia pat gatvėje, siūlomą ekskursiją. Autobusas mus nuvežė į vietą, mes nuėjom į Jekaterinos parką ir buvusią imperatorių rezidenciją su aukso ir gintaro kambariais. Mūsų muziejaus gidas – visiškas unikumas. Tarsi žmogaus formos portabilus grotuvas su uždėta pasakojimo plokštele, nes kalba jo buvo monotoniška, iškalta ir be jokių nukrypimų ar emocinių detalių. Užtat su autobuso gidu nuskilo – pripasakojo visokių įdomybių ir apie parką, ir apie miestą.
Vakare planavom dar nuvažiuoti pažiūrėti pakeliamųjų tiltų, kažkas „privalai pamatyti kol esi čia“, tačiau aptingus nusprendėm geriau pamiegoti ir atidėti tai kitai dienai.
Vaidinti ruses pasirodo nėra toks jau sudėtingas procesas – kalbi mažai, tiesiog kas ir kiek. Mums net stengtis per daug nereikėjo – žmonės kažkodėl patys prieidavo prie mūsų ir klausdavo kelio, vietų ar dar kažko panašaus. Tiesa, prie muziejų įėjimų tokiais atvejais geriausia nekalbėti sava kalba.
Trečioji diena – Peterhofas. Vėl nusprendėm nelaužyti galvų dėl kas ir kaip ir tiesiog pirkome ekskursiją. Kai vėliau paskaičiavom realias kainas (užsieniečiams), pamatėm, kad tikrai sutaupėm. Peterhofe vėlgi, daug daug ir dar daugiau aukso, prabangūs kambariai ir nesuskaičiuojama galybė fontanų. Tik buvo labai labai šalta, todėl vos pavilkome save namo. Tikėjomės kol grįš mūsų draugas, pamiegoti, bet nespėjom, laikas čia bėga labai greitai, tad šiek tiek papliurpėm ir palikom jį su kompiuterio draugija, o pačios išvažiavom stebėti tų pasikeliančių tiltų.
Buvo graudu ir juokinga, kuomet žiūri į tiltą, tikieji kas jis kils, o jis, kaip koks užsispyręs ožys, nekyla ir dar tampo tau nervus. Galiausiai pirmasis, visiškai šalia mūsų pakilo, tada pakilo dar pora tolimesnių, mes pasidžiaugėm, įamžinom tai nuotraukose ir su džiugesiu širdyje bei visišku sušalimu kūne patraukėm link namų trumpam miegui.
Beje, jei kada tektų būti Rusijoje, tiesiog privalomas atributas yra išmėginti vietinį taxi. Ir sakydama taxi aš neturiu galvoje tikrojo taxi. Viskas vyksta labai paprastai. Tiesiog gatvėje tu pakeli ranką, prie tavęs sustoja dažniausiai lada, žiguliukas, moskvičiukas ar kita panaši, nuo caro rūriko laikų užsilikusi mašina, tu pasakai kur tau reikia, jūs bendrai sutariat kiek tai kainuos ir tu jau važiuoji. Nuo sustojimo gatvėje praėjus gal max dviems minutėms mums sustojo senutė lada. Pokalbis vyko maždaug taip: „nam nūžna prospekt prasviščenja“, „zdelajim“, „a skolka būdit?“, „trista“, „karašo“. Rizika gal ir yra, bet kaip mus patikino draugas – visi taip daro ir tai daug pigiau. Tikiu. Nes už tokį atstumą Vilniuje būtume sumokėję bent dvigubai daugiau.
Ketvirtoji – paskutinė diena Piteryje. Po keturių valandų miego atsikėlėm keistai žvalios, susikrovėm savo šmutkes ir išlydėjom draugą į darbą, o pačios pajudėjom į metro ieškoti savo išvykimo traukinių stoties.
Dar vienas dalykas, kurį tiesiog privalu išbandyti Piteryje – pasivažinėjimas pagrindine metro linija piko valandomis. Tai net nebesiskaito ėjimas, lipimas ir važiavimas – tai žmonių jūra. Iki durų judi suspaustas minioje, į metro įlipi su minia, išlipi taip pat su minios srautu. Dar kartais pradedi galvoti iš kur tiek tų žmonių ir kaip jų gali būti šitiek neapskaičiuojamai daug.
Tą dieną turėjom du tikslus – Rusijos muziejus ir Ermitažas. Pastarasis toks svarbus, jog rodosi, jo nepamatyti tai tas pats kas nepabuvoti Piteryje išvis. Rusijos muziejų aplankėm už vietinių kainą, į ermitažą ėjom kaip studentės nemokamai (mano bendrakeleivės pažymėjime ryškiai šviečia „galioja iki 2005”, maniškis pasibaigęs galioti 2007). Gal aš nesu itin meniška persona, bet tie muziejai didelio įspūdžio man nepadarė – žinoma, ten daug garsių ir gerų darbų, bet pasivaikščioti man daug mieliau pasivaikščioti tiesiog po miestą.
Ketvirtoji diena baiginėjasi Sankt-Peterburgo „Maskojskyj Vagzal“, laukiant antrojo čiuku-čiuku Rusijos gilumos – kolkas Maskvos link.
Beje, visiškai ne į temą, bet prisiminiau tik dabar. Dar pirmąją dieną gavau „džiugią“ žinią apie tai, kad kažkoks lėktuvas nukrito ant Trans-siberijos geležinkelio ir kad jis uždarytas neribotam laikui. Vylėmės, jog galbūt tai Vladivastoko atkarpa, tačiau draugas vakare dar nudžiugino, jog tai prie Perm miesto –o tai reiškia jog tarp Maskvos ir Jekaterinburgo. Atrodo, kad mano kelioninė sėkmė driokstelėjo kaip reikalas. Bet traukiniai atrodo nukreipiami kitais keliais, vis dar važiuoja. Taigi sėdim ir naiviai tikimės, kad Kiniją pasiekti kaip nors pavyks.
-------------------------------
Antrasis mūsų kelionės sustojimas+išbandymas – Rusijos širdis – Maskva. Šiame mieste turėjau du tikslus – raudonąją aikštę ir Lenino galvą. Gavau tai ir dar daugiau. Viskas prasidėjo beveik įprastai – rytinis budinimas traukinyje, sustojimas, išlipimas. Prie didelės Lenino galvos tatulos laukiame savo draugo. Draugas pasirodo – ir šaunesnis nei tikėjomės iš pradžių. Kažkur pasikrovėm daiktus, nuvažiavom iki centro, papusryčiavom ir draugas mus paliko – sakė jog laikinai. Mes perėjom pagrindinę pėsčiųjų gatvę [nors priplok nepamenu jos pavadinimo visiškai] ir pasukom Kremliaus sienų link.
Apėjom Kremlių ir pagaliau atsidūrėm ten, kur dėl kažkokių priežasčių visada norėjau atsidurti – Raudonojoje aikštėje. Gal ir nieko ypatingo ten nėra, bet ji išties unikali. Raudona Kremliaus siena, Raudona cerkvė su savo spalvotais, tarsi kūginiai ledai, kupolais. Prissifotografavom ir pajudėjom viena iš gatvelių – juk reikia išiaiškinti kur teks nakvoti ateinančią naktį. Užėjom į vieną hostelį, bet admnistracija buvo trumpam pasiplovusi (pasirodo, viskas išėjo tik į naudą), tai mes nujudėjom link kito hosteliuko. Pastatas atrodo tikrai tragiškai, lyg šiuo metu remontuojama skylė. Bet užlipom į antrą aukštą ir viskas staiga pasirodė ne taip jau ir blogai – mus pasitiko naivokas ir keistas, bet mielas rusas, labai besistengiantis kalbėti angliškai. Pradžiugino mus naujiena, jog lovas atras,davė patalynę, parodė kur galėsim prisiglaust, įdavė raktus (na ir pasitikėjimas) ir leido susimokėti grįžus su daiktais.
Šiek tiek ne į temą – jeigu kada teks apsistoti Maskvoje, siūlysiu šitą ir tik šitą hostelį, nes jis tobulai tobulas. Atrodo toks naminis ir jautiesi jame kaip namuose. Hostelio prižiūrėtojai patyt ten panakvojantys jauni žmonės, keliautojai – visokie „back-packeriai“. Nors hostelis ir kainuoja 700 RBL (~70LTL), bet kaip Maskvoje ir dar 15 minučių pėstute nuo Raudonosios aikštės, su pusryčiais, be jokių vabaliukų – tai neįtikėtinai maža kaina.
Apsidžiaugusios, jog bus kur galvas minkštai ir šiltai pasidėti, grįžom atgal prie raudonosios aikštės, nes jau negalėjom ilgiau laukti, reikėjo susitikti su dėde Leninu.
Pakliūti pas Leniną pasirodo nėra taip paprasta kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Ten neleidžiama neštis nieko – didelių gabaritų tašių (mano kuprinytė jiems atrodė kaip didelių gabaritų daiktas), fotoaparatų, fotografuojančių telefonų (jau nekalbant apie aštrius ir panašius daiktus, kaip pvz mano peilis, lindėjęs mano kuprinėje). Taigi teko daiktus atiduoti dėdėms saugykloje ir vėl grįžom prie patikrinimo vartelių. „Vy apiat“ susilaukėm nepikto komentaro, buvom patikrintos ir (aleliuja) praleistos.
Tvarka ten sustyguota iki mažiausių smulkmenų – tik įėjus gauni komentarus iš pirmojo apsauginio, jog reikia nusiimti kepurę, ištraukti rankas iš kišenių ir visokios kitokios atitinkamos detalės. Už kampo kitas sauginis parodo kur eiti toliau, dar pakeliui sutinki keletą apsauginių ir galiausiai įeini į kamurkėlę, kur guli dėdė Leninas.
Pats Leninas atrodo graudokai – visas balzamuotas tarsi nuvaškuotas ir apibarstytas storu pudros sluoksniu – labiau primena vaškinę figūrą nei kūną. Bet.. Ten ilgiau sustoti irgi neleidžia, tad buvom priverstos tiesiog apsukti ratą ir eiti laukan.
Toliau nusprendžiam eiti į Kremlių. Beeinant sustojam prie nežinomo kario kapo, kurį saugo kareiviai ir judam toliau. Priešais pamatom tris kareivius ir mano bendražygės ranka sudreba fotoaparato link. „Net nemėgink fotkinti“ klykiu aš, nes esu prisiklausiusi apie tai, jog Rusijos policijos taktika – pirma šauti, o po to klausinėti, čia labai paplitusi. Viskas įvyksta taip greit, kad mes pradedam kikenti, jie irgi, o po minutės jie jau žygiuoja pakeisti kitų, stoviničių prie amžinosios ugnies.
Mūsų sėkmei ir džiaugsmui Kremlius ketvirtadieniais nedirba. Na, ką, grįžtam prie besikeičiančių kareivių, kurių dabar sulėkė pažiūrėti visa kinietukų šutvė. Dar šiek tiek pasibastėm aplink ir gavom prašymą iš mūsų draugo atsibelsti iki VDNKh metro stotelės. Judam ten, nors neįsivaizduojam kas mūsų ten laukia.
Atvykstam į didelį partką, su atrakcionais vaikams ir kiek vyresniems, laikinosiosmis įvairiausiomis ekspozicijomis, skulptūromis, skirtomis Gagarinui, kitiems kosmose pasižymėjusiems, SSRS ir matkai Rasijai, keletas fontanų. Ėjom, pažindinomės su vietomis, juokavom ir apskritai buvo labai labai smagu. Maskvos draugo negali net palyginti su Piterio draugu, nes tas buvo kažkoks per rimtas ir susikaustęs. O šitas – toks pats trenktas ir besidžiaugiantis gyvenimu kaip mes.
Kitas dienos etapas – vykimas susirinktųsavo žaislų. Grįžom į hostelį, iš širdies atsišviežinom ir išlėkėm patyrinėti vakarinės/naktinės Maskvos. Ilgai nenaktinėdamos daugiausiai prasitrynėm vis tiek aplink Raudonąją aikštę ir pardūkom namo išgerti arbatos su meduoliais ir miegučio.
Antroji diena Maskvoje: Kremliaus laikas. Nuėję iki vietos radom netrumpą eilę, sustojom laukti. Kai jau beveik priėjo mūsų laikas pirkti bilietus, kasa užsidarė (na tik Rusijoj ir tik mums taip gali atsitikti). Pajudėjom prie kitos – prie ilgesnės eilės. Perkant bilietus mano jau pasibaigęs galioti LSP man sutaupė 25 litus (nors ir ilgai jį tyrinėjo bobulytė, galiausiai paklausė iš kur esu ir tada pasakius – padchodit atidavė pigesnį bilietą). Taigi vargais negalais, vėl be savo „didelių gabaritų tašių“ mes pagaliau nupėdimo paslaptingai sienomis aptverto Kremliaus link. Aišku, pirmu taikymu užsimaniau apvaikščioti po turistams negalimas vietas, susilaukiau policininko švilpuko ir teko grįžti atgal. Sunku nupasakoti Kremlių su džiugesiu, nes įsivaizdavau jį visiškai kitokį. Ten kur galėjom – pakliuvom: keletas katedrų, relikvijų muziejus, sodas.
Po Kremliaus dar apsukom porą ratų aplink Maskvos centrą ir vėl gavom sms su nurodymu kur ir kada pasirodyti. Tai jau darėsi įdomus ir intriguojantis žaidimas, kuomet nežinai kur važiuoji, ką ten veiksi ir panašiai.
Šį kartą išlipom kažkur beveik viduryje miškų. Nuėjom pažiūrėti miesto panoramos, tada dar užklydom į žaislinių lėktuvėlių varžybas. Buvo įdomu stebėti kaip apsauginis tikrinęs mano kuprinę žiūrėjo į mano peilį, bet nieko nesakė ir vis tiek praleido. Gal atrodžiau ramus ir geras vaikas.
Po to apžiūrėjom valstybinį Maskvos universitetą ir vėl išvažiavom „kažkur“. Kažkur pasirodo buvo „park pabedy“. Su daug skulptūrų, paminklų, žalumos ir žmonių. Maždaug apėję parką nuvažiavom pažiūrėti ir draugo universiteto (techniškojo).
Sakau ranką prie širdies pridėjus, mūsų lietuviškiems universitetams dar augt ir augt iki tokios išvaizdos bei dydžio – nauji pastatai atrodo vos ne kaip tarptautinės konferencijų salės, senieji pastatai bent iš išorės primena muziejus.
Po visko atsisveikinom su draugu su nuoširdžiu noru susitikti vėl (jis toks nerealutis, kad man net žodžių trūksta) ir nukeliavom į stotį laukti savo traukinio.
Mūsų bendragyventojai – utopiniai. Vienas jų – ypač. Visiškai ramiu ir naglu snukučiu užsiėmė mano vietą miegoti apačioje (po vienos nakties išlipo, ačiū dievui), kitas atrodo lyg prisivartojęs šūstrų morkų, trečias kažkoks įdomus senis, o ketvirtas pavėpęs bernužėlis. Taip – čia praktiškai vien tik vyriškas traukinys. Gal šiais laikais nemadinga keliauti moterims?
Naktis pasibaigė ir mes važiuojam toliau. Trans-Siberijos televizija „per langą“ kol kas rodo rudeniškai pasipuošusį mišką. Stepės dar matyt bus.
--------------------------
Gyvenimas traukinyje gali būti labai žavus ir įdomus, jei tik tu esi žmogus, sugebantis iki ašarų juoktis iš jame nutinkančių smulkmenų. Žmonės traukinyje absoliučiai unikumai ir aš nejuokauju – čia gali sutikti visko.
Kad ir mūsų sugyventiniai (mums kažkodėl sekasi gauti tik vyrus). Pirmasis – ponas generolas. Atrodo lyg penkiolikmetis vaikas, bet komanduoja tarsi armijos generolas. Pirmiausia iš kito sugyventinio pasiskolina žiebtuvėlGyvenimas traukinyje gali būti labai žavus ir įdomus, jei tik tu esi žmogus, sugebantis iki ašarų juoktis iš jame nutinkančių smulkmenų. Žmonės traukinyje absoliučiai unikumai ir aš nejuokauju – čia gali sutikti visko.
Kad ir mūsų sugyventiniai (mums kažkodėl sekasi gauti tik vyrus). Pirmasis – ponas generolas. Atrodo lyg penkiolikmetis vaikas, bet komanduoja tarsi armijos generolas. Pirmiausia iš kito sugyventinio pasiskolina žiebtuvėlį, o vėliau grįžęs atiduoda kitą. Paieškojęs tikrojo neranda, tad sako, ai pasilik šitą. Tada iš tašės išsitraukia playboy žurnalą ir demonstratyviai pradeda skaityti jame esančius nedidelius plotelius teksto. Po to pasiūlo žurnalą kolegai „pačytat chočiš“? [Iš šito „pačitat“ žvengėm visą likusią kelionę], sukeldamas ir jo ir mūsų šypsenas. Tada atsistojęs pareiškia, kad jis eina parūkyt ir tada eis miegoti ir grįžęs kolegą priverčia atsikelti iš jo sėdimos vietos, pasikloją mano (!!!) lovą ir nueina miegoti. Po kiek laiko dar sukomanduoja kad atidarytume langą ir kažką nepatenkintas mala sau po nosim, kai kolega tą langą uždaro. Ryte pagarsina visu garsu radiją, kurioje skamba intelekto visiškai nesužalotai publikai skirta rusiška melodija. Galiausiai išlipa. Ir visi lengviau atsipučia.
Antrasis – ponas kolega. Klausė ar kartais mes ne iš Suomijos, vėliau su mano bendrakeleive dar pakalba apie Baikalo ežerą, bet šiaip ramus ir paprastas (išskyrus tuos kartus naktį, kai prisijungė prie neįtikėtinai garsaus knarkimo choro), kažkur viduryje kelio išlipa.
Vis dar prieš akis miega – ponas apsivalgėlis. Tik pasidėjęs daiktus vakare kažkur dingo ir neaišku kada parsirado. Jis apskritai atrodo lyg būtų užvalgęs mandrumo morkų ar prisivartojęs šūstradolio. Visą ryta pramiegojo, vėliau kažkur vėl dingo, ilgesnėje stotelėje jau manėm kad išėjo parūkyt, bet traukiniui pajudėjus taip ir nesugrįžo, palikęs čia visus daiktus, o į jo vietą atsisėdo du kiti. Jau man viduryje kelio išlipa.
Vis dar prieš akis miega – ponas apsivalgėlis. Tik pasidėjęs daiktus vakare kažkur dingo ir neaišku kada parsirado. Jis apskritai atrodo lyg būtų užvalgęs mandrumo morkų ar prisivartojęs šūstradolio. Visą ryta pramiegojo, vėliau kažkur vėl dingo, ilgesnėje stotelėje jau manėm kad išėjo parūkyt, bet traukiniui pajudėjus taip ir nesugrįžo, palikęs čia visus daiktus, o į jo vietą atsisėdo du kiti. Jau manėm kad traukinys jį paliko arba kad jis pamiršo savo daiktus čia, bet po valandėlės sugrįžo, paskaitė max tris puslapius „Ja-Vor“ knygos ir vėl nuėjo pamiegoti.
Jo vietą okupavę – du kaimietiški forsai, kitaip ir nepavadinsi. Pasėdėjo, dingo, grįžo, pasiėmė alaus ir vėl dingo. Nesuprasi nei kur sėdi, nei ką veikia, nei ko nori, o nužiūrinėjo taip, ltf su jais viename plackarte keliautų dvi baltosios meškos „pri baltika“.
Dar čia yra ponia – viskas viename. Praneša apie stoteles, išverčia iš lovų išlipančius, siūlo kavą ir arbatą, tikrina bilietus, dalina patalynę, šluoja ir valo vagoną. Tiesiog barbė devyndarbė. Dar keletas – vaikščiojančios parduotuvęs. Praeina pastoviai ir siūlo viską pradedant gėrimais ir maistu, baigiant vilnonėmis kojinėmis ir pirštinėmis. Ai, dar suvenyrus ir įvairiaspalvius stiklinius indus. Jeigu norėtum, galėtum visko įsigyti traukinyje, ko tik širdis pageidauja.
Na, o mūsų gyvėnimas čia paprastas – miegam, valgom, juokiamės, skaitom, rašom ir vėl viskas iš pradžių. Trans-Siberijos televizija vis dar rodo rudeniu nusidažiusį mišką ir kartkartėmis stoteles, kurios labai primena sovietmečius.
-------------------------
Nepadoriai anksti prižadintos esame priverstos palikti šiltą traukinį ir išeiti į šaltą ir dar tamsų Jekaterinburgą (nors ant bilieto ir parašyta Sverdlovsk). Šalta kaip pragare (jeigu tik galima naudoti tokią alegoriją). Suprantam, jog kalenantys dantys nieko gero nereiškia ir grįžtam į stotį „pailsėti". Lūžtam porai valandų laukimo salėje ir po to vis tik nusprendžiam pasivaikščioti po miestą. Miestą, kuris šiaip visiškai nėra vertas dėmesio, bet pasižymėjęs istorijoje ir pasaulyje kaip heroino stotelė tarp Azijos ir Europos, skiriamasis miestas tarp vakarinės Rusijos ir Sibiro bei caro Nikolajaus ir jo šeimos skerdynėmis [namas, nebeišlikęs, deja, vietoj jo radom tik bažnyčią].
Pats miestas – tipiškas rusiškas, kvepiantis sovietmečiu ir neapsakomai nykus. Net nekilo rankos traukti fotoaparato, nes čia nėra nieko „objektyvo verto". Taip slampinėjom ratais kvadratais ieškodamos Mcdonaldo arba panašaus šlamštmaisčio restorano (neradom!!!), kol galiausiai, nebetekę kantrybės nuėjom į kažkokią savitarnos užeigėlę ir išbandėm kaukazietišką kažką (iš esmės tai jautiena su bulvėmis, morkomis ir lyg paprika).
Grįždamos dar užsukom į parduotuvę nusipirkti gyvybiškai svarbių produktų - duonos ir vandens (visgi abar laukia trys naktys ir dvi dienos traukinyje iki nežinomybės prie Baikalo). Dar prie stoties pasipildėm baterijų atsargas (Rusijo traukiniai piktybiškai nuo mūsų slepia rozetes) ir grįžom atgal į veveik namus – „laukimo salę“. Prie durų mus dar patikrina ar tikrai turime teisę čia būti ir štai mes vėl sėdim. Vėl laukiam. Toks jausmas, kad laukimas sudarys nemažą laiką mūsų kelionės. Bet gi šitaip ir planavom.
Stoties laukiamajame, jau turbūt nieko nebenustebinsiu, jaučiuosi lyg iš zoologijos sodo pabėgusi baltoji mešką, stebimas eksponatas. Nesuprantu, ko šie žmonės nėra matę – merginų, kuprinių ar jau net nebežinau... turbūt tų dviejų viename. Turbūt ir tai, jog esu be makiažo, be nenatūraliai per aukštų batų ir pernelyg trumpo sijono daro savo. Matyt esam egzotika.
Gyvenimas traukinyje turi savo žavesio [ir vėl]. Šį kartą tai trys naktys-dvi dienos kelyje Jekaterinburgas-Irkutskas. Keliaujam kupė. Lyginant su plackartu čia savi pliusai ir savi minusai. Gyvenom keturiese, bet viena mergina pirmąją naktį sugebėjo kažkaip paslaptingai nieko neprižadinus išlipti. Pliusai tokie, jog užsidarius duris turi savo kambariuką, tau duoda rusiškų laikraščių „pačitat“, pagrindinius higienos reikmenis, nemokamai gauni vieną maitinimą per dieną [už jį, žinoma, susimokėjai pirkdamas bilietą], o antrame aukšte turi daug daugiau vietos nei gyvendamas plackarte. Tačiau turi daug mažiau kaimynų, negali juoktis iš žmonių keistumo, nes jų tiesiog nematai.
Trans-Siberijos televizija rodo gražius rudeniškus miškus ir pievas. Viskas taip gražu, kad kartais pamiršti, jog šita kelionė turi tikslą, nes mėgaujiesi tik kelionės etapu. Vagone gyvenimas – beveik kaip namuose. Visi keliautojai čia vaikšto su tapkutėmis, marširuoja pirmyn atgal, valgo, gulinęja, vaikštinėja, skaitinėja, stebi trans-siberijos televiziją. Kartkartėmis sustojus vieni išlipa, kiti įlipa. Atrodo, jog niekas taip ir nestovi vietoje.
Aš [tiksliau mano rankinis laikrodukas] vis dar gyvenu Maskvos laiku, nors ir atrodo, čia laikas vėluoja bent tris valandas. Gyvenimo grafikas po truputį slenka – anksčiau temsta, anksčiau eini miegoti. Kiekvienoje stotyje – savas laikas, tačiau traukiniai vis tiek juda pagrindiniu čia Rusijoje – Maskvos laiku, ir tik nuo tavęs priklauso, kurį pasirinksi tu. Mes pasirinkome Maskvos laiką – ir nors keista buvo matyti ankstyvas valandas ir tamsą už lango, tačiau baimė pavėluoti į traukinį [kitame etape], buvo didesnė.
Mūsų kupė kaimynė mus „nudžiugino“, jog prie Baikalo naktimis šiuo metu gali būti ~-2C. Tikiuosi ji klysta, nes minusui nei aš, nei mano kuprinės turinys, nesame pasiruošę. Su bendrakeleive vis prisimindamos pajuokaujam „tai jo jo, pasimesim miegmaišiukus prie Baikalo, jeigu ką, ir pernakvosim“. Ir iš kur tas naivumas..
Gyvenimas traukinyje vis nenustoja stebinę. Novosibirske išlydėję savo kaimynę, palinkėjusią mums geros likusios kelionės, gavom kitą, tik jau nebe tokią smagią. Na, kaip pažiūrėsi, žinoma.
Tuo kartu į traukinį įlipo keletas personų su savais pričiūdais [bent į mūsų vagoną, dėl kitų nesu tikra]. Viena moteriškė čia sukėlė visus ant kojų, nes ji mat, pirko bilietą prieš keturiasdešimt penkias dienas, o dabar turi gyventi kažkokioj keturvietėj kupė, kuri dar, beje, ajaukta ir nesutvarkyta. Ėjo per visas kupė, fotografavo ir sakė visko taip nepaliks, skųsis kažkur kažkam kažką.
Mūsiškė naujoji kaimynė gavo šoką pamačiusi, jog teks gyventi antrame aukšte. Visokie „gospadie“, ir „božė“ iš jos lūpų nesibaigė iki pat mūsų išlipimo. Geriausia viso to dalis – jos pastangos užsilipti į tą antrąjį aukštą – tikrai maniau kad nebeišlaikysiu ir paleisiu savo kakarinę balsu arba apsiverksiu iš juoko. Dar mėginau pradžioje laikytis iš paskutiniųjų (nes sėdžiu priešais ją, o tai reiškia, kad ji mane mato), bet pažiūrėjus į bendrakeleivę, visiškai išėjusią iš veido iš juoko, nebegalėjau tverti – prunkšdama išlėkiau į koridorių ir ten mėginau tyliai kikenti sau į rankovę. Visas žvengimo procesas truko gal 10 minučių, kol pamačiau, kad kažkuris keleivis mane stebi, lyg būčiau žolės apsirūkiusi. Bet vis dar matydama mūsų kaimynės lipimo į antrą aukštą vaizdinį prieš akis, niekaip negalėjau nustoti juoktis.
Trans-Siberijos televizija vis dar rodo nenupasakojamai ir nenufotografuojamai gražų rudenį – geltoni, raudoni ir rudi medžių lapai, auksiniai rugių laukai.. O mes sėdim traukinyje ir veikiam visiškai nieko. Ko ne atostogos?
Mūsų laikas kupė jau eina į pabaigą. Liko tik viena naktis. Laikas čia slenka vis tiek keistai greitai. Šiandien užsiėmėm praktiškai tik kortų žaidimais. Vieną partiją pralošus teko eiti iki traukinio galo, nes mano bendrakeleivė susigalvojo, kad iš ten turi atsidaryti gražus vaizdas fotografijoms. Ėjom. Kol dar ėjom per kupė, buvo viskas neblogai, bet kai paskukom per plackartus, po truputį pradėjo imti isterinis juokas.
Plackartai prastesni už tuos, kuriuos mes jau keliavom, žmonių daugiau, vaikų ir bruzdesio daugiau, o į mus ir vėl žiūrėjo kaip į balsas meškas. Būtų graudu, jeigu nebūtų juokinga, nes po Baikalo pora parų mūsų laukia būtent tokiame plackarte – su daug daug kinietukų, kuie yra be galo judrūs, plepūs, garsūs ir netvarkingi. Iš karto įvertinom kupė privalumus.
Grįžusios pajutom mūsų kaimynės kalbingumą- išsiklausinėjo apie mus, apie mūsų kelionę ir tikslus, pasipasakojo apie savo keliones į Nepalą, Tailandą, darbą, komandiruotę, į kurią kaip tik važiavo šiuo traukiniu, vaiką, anūkus ir pusę gyvenimo.
Tai jau beveik pusę kelionės – mes abi vis dar esam laimingos ir patenkintos. Vis dar sugebam juokauti, nors kai pagalvojam, kad prie Baikalo gali būti minusas, o mes dar kol kas neturim kur apsistoti, nebent atsarginį „pasimesim miegmaišiukus prie baikalo ir pamiegosim“, kuris šiuo metu visiškai nepatraukliai skamba. Ne, bet mes kaip nors. Jeigu išgyvenom Piterį, Maskvą, Jekaterinburgą ir plackartą – išgyvensim ir prie giliausios pasaulyje balos.
--------------------------------
Irkutskas mus pasitiko niūriu veidu ir žmonių gausa. Išlipę stotyje laukme pasirodo vienintelės susisiekimo priemonės iki autobusų stoties – 64 numeriu pažymėtos „maršrutkės“. Deja visos atvažiuodavo pilnos ir mes su kuprinėmis laukėme savos. Gal kokia septinta jau turėjo porą laivų vietų – taigi išvykome. Stotyje pasigavom mikriuką, važiuojantį į Listvianką ir, sulaukę, kol jis visiškai prisipildys, pajudėjom Baikalo link.
Miestelyje [kurį aš praminiau trijų trobų kaimu, nes taip ir yra] nesunkiai radom dvivietį kambariuką ir pasidėję daiktus bei pagaliau po ilgo traukinių etapo išsimaudėm padoriai po ne visiškai padoriu dušu ir išėjome apsidairyti po apylinkes.
Baikalas, jei praignoruotum kitoje pusėje tolumoje matomus kalnus, primena visišką jūrą – bangavimas, dydis, akmenuotos pakrantės. Ta diena buvo šalta ir vėjuota, mus netgi „šiltai priėmė“ lietus. Bet mes turėjom tikslą, tad ėjom prieš vėją, nes turėjom užlipti kažkokiais laipais pamatyti kažkokią panoramą. Neužlipom.
Apskritai, sėkmė tą dieną mus tiesiog persekiojo. Pirmiausia žvarbus vėjas ir, atrodo niekada nesibaigsiantis lietus, tada uždaryti laiptai viršun. Grįžinėjom atgal, fotografavom baikalo jūrą ir „džiaugėmės“ oru. Kadangi vienas iš mano tikslų šioje kelionėje buvo įsilipti į baikalą, teko tai padaryti. Įkišau savo kojas į geliantį vandenį ir užsidėjau didelį pliusą savo „Privalau padaryti“ sąraše.
Pasivaikščioję iki kol beveik sutemo miestelyje (gatvės čia beveik neapšviestos, nebent keliomis menkomis lempomis), nusipirkę koncencuoto pieno ir alaus (itin derantis junginukas vakarienei) pargrįžome namo šildytis.
Mūsų sėkmė ir čia mūsų neapleido – sugebėjom kažkokiu magišku būdu užtrenkti dušo duris. Teko eiti pas šeimininkę, kuri, apsiginklavusi peiliu, pagaliau mūsų vonios kambarį išlaisvino. Durų daugiau nebeuždarinėjome – na, dėl visa ko.
Suvartoję visą batoną su kondencuotu pienu (reikės atgaivinti šią tradiciją ir Lietuvoje) nuėjom miegoti. Taip pagalvojom, jog jeigu ir rytoj mus pasitiks vėjas su lietumi, miego ir jėgų mums prireiks.
Rytą mus maloniai nustebino vaizdas pro langą – Baikalas buvo ramus tarsi ežeras, danguje nesimatė nė vieno debesėlio, o saulė švietė ir tai buvo kol kas šilčiausia mūsų kelionės diena. Vėl išsiruošėm į žygį, šį kartą visiškai rimtai pasiryžę kopti iki galo, bet tą panoraminį vaizdą iš knygos pamatyti. Nepavyko.
Šį kartą nors sekėsi geriau nei vakar dieną – laiptus radom. Tačiau lipimas laiptais pasirodo yra mokamas, o bilietus pardavinėja Baikalo muziejuje. Teko pirkti – dar pasiklausėm ar tas bilietas už muziejų ir už „lipimą į viršų“ ir išgirdę keletą kartų sukudakuotą „da da da da...“ ramia galvą pasukom apžiūrėti ir muziejaus – kad jau susimokėjom. Muziejus visiškai apgailėtinas – trys akvariumai ir pora iškamšų – ir tai pasirodo, jie vadina muziejumi. Na, apėję tai, kas apeinama, pajudam link laiptų, kur pagaliau užlipsim ten kur norim, bet čia mus sustabdo dvi, labai nemalonios išvaizdos ir išraiškos ruselės mus sustabdo ir kažką balbatuoja apie kitą bilietą. Galiausiai išsiaiškinam, kad tas bilietas visgi buvo tik į muziejų ir mums reikia pirkti dar vieną. Supykusios ir principingos, kad kažkokios babcės mus apgavo, nusprendėm nebelipti išvis. Ėjom toliau, ieškojom keliukų „viršun“ ir mėginom pasiekti bent kažką panašaus. Viename keliukyje gal ir neradom „TO“ vaizdo iš knygos, tačiau tai buvo graži atvira aikštelė ir gražus panoraminis vaizdas į Baikalą.
Kadangi Listviankos miestelis daug labiau primena kaimą, daugiau be vaikščiojimo čia nelabai pramogų ir sugalvosi. Pasinaudoję tuo, kad diena saulėta, vakare ar išėjom pažiūrėti saulėlydžio ir pasvaidyti akmenukų į ežerą. Porą kartų dar gatvėje teko susitikti tokią trenktą italę su kuria susipažinom dar Maskvoje, hostelyje. Ji irgi keliavo, beveik kaip mes.
Vakare, pargrįžusios namo, radom pakylėlę su vaizdu į Baikalą ir prisėdom ten porai valandų. Stebėjom temstantį dangų, žibančias žvaigždes, atplaukiančius ir išplaukiančius laivus bei mobiliuosius arklius, vaikštinėjančius pagrindine miestelio gatve.
Trečioji diena taip pat buvo šilta ir aulėta. Mes susikrovėm daiktus ir iškeliavom iš savo apartamentų, dar paskutinį kartą pamerkėm delnus į Baikalo vandenį, nugramzdinom dugnam ar į kišenes įsikrovėm keletą akmenukų ir grįžom atgal į Irkutską.
Vėl iš kokio vos aštunto karto sulaukėm mikriuko su pora laisvų vietų ir judėjom (bent jau taip galvojom) geležinkelio stoties link. Gavosi, kad už 12 rublių apvažiavom visą Irkutską, o galiausiai vairuotojas sustojo savo galutinėje stotelėje, kuri visiškai nebuvo panaši į mūsų stotį. Tada laukėm dar vieno ir neilgai trukus jau buvome stotyje.
Jeigu žemėlapis nemelavo, buvom visiškame miesto pakraštyje ir centras matėsi giliai toli žemėlapyje. Vienbalsiai nusprendėm, jog Irkutskas per langą yra visiškai pakankama ekskursija ir nusprendėm pasilikti stotyje ir laukti savo traukinio. Na, ilgokai.
Beje, Irkutskas turi vieną keistą, dar niekur, bent man, nematytą dalyką – jie važinėja dešine kelio puse su dešinėje esančiu vairu (mašinos mol kaip Anglijoj, o važiavimo kryptis kaip didžiojoj Europos dalyje). Ne visiškai visi jie taip važinėja, tačiau kokie 90% valdo vairą būtent dešinėje.
Irkutsko stotyje verta visiškai kitas gyvenimas. Čia turbūt susirinkę pusę miesto – nes jautiesi lyg būtum skruzdėlyne – žmonių gausa nenupasakojama – visiškai pilni laukiamieji, laukas, parduotuvės, apstoti kioskeliai.
Žmonės, deja, apetito nežadinantys. Tai turbūt pats šlykščiausias stoties rajonas, kokį esu iki šiol mačiusi – alkoholikės, dar visai jaunos mergaičiukės, melsvais nuo raudonumo veidais, geriančios kažką – turbūt pigiausią parduotuvėje rastą vyną prie pat parduotuvės durų. Kažkoks beviltiškas alkoholikas, šmirinėjantis tarp žmonių, bendraujantis su baltaisiais arkliais ir kariaujantis tik su jam vienam matomais priešais.
Du dar ne tokio lygio, bet vis tiek nuo pat ryto užragavę vyriokai dar ir mus kalbinti mėgino – pirmiausia bandė įtikinti, kad mūsų traukinys jau išvažiavo, po to sakė, kad aš labai gerai kalbu rusiškai ir galiu nemeluoti, nes man tiesiog ant kaktos parašyta, kad esu rusė. Labai kreivai pažiūrėjo, kai pasisakiau, jog mano vardas yra Ona, ir tuomet kreivomis akimis rodė į draugę ir klausė – „a ana takda kto? On?“. Vėliau dar siūlė eiti pasivaikščioti ir į mano bendrakeleivės repliką „ja žinata“ atreplikavo: „Nu i što? Ja tože“.
Rusišką stilių čia dar papildo treningų su juotelėmis stilius – labai sunku apsispręsti kurių – blizgančių ar juostuotų šioje stotyje gali sutikti daugiau.
Tai taip pat pirmoji Rusijoje sutikta stotis, kurioje galima rasti dušus ir taip pat kol kas pirmoji su tokiais skurdžiais tualetais – jeigu įmanoma ten neiti, rekomenduoju taip ir padaryti, nes ten viskas mažų mažiausiai primena arklidę: trumpos (per trumpos) durys, „sovietmetiniai aromatai“, ir netvarka. Naudinga stebėti ten einančius vietinius – nes iš pradžių gal ir keistai atrodo jų kelnių klešnių raitojimas, tačiau įėjus viskas paaiškėja kodėl ir kam.
Skaičiuojant laiką – mūsų kelionė jau įpusėjo. Mes vis dar gyvos, sveikos, nesusipykę ir vis dar juokiamės iš kartais tik mums suvokiamų dalykų. Atrodo mūsų vis gi laukia laiminga pabaiga.
---------------------------
Jau pamečiau skaičių kelintas tai mūsų traukinys ir kelinta diena jame, bet mes vėl savo širdis džiuginam gyvenimu ant daug ratų su daug akių aplink nes šį kartą tai vėl plackartas. Pastebėjimas – kuo arčiau Kinijos, tuo daugiau mažučių žmogeliukų siauromis akutėmis. Mūsų kaimynai, šiuo metu mieganti antrame aukšte kinietukų pora [o gal atskirai keliaujantys?], o šalia „romantiškoje“ dviviečio staliuko vietoje glaudžiasi mumis kažkodėl labai susidomėjusi ir tylomis stebinti rusų pora.
Baltųjų meškų pasirodymas tęsiasi, mus toliau nužiūrinėja nuo galvos iki kojų – visi, man vis dar nesuprantama kodėl, bet turbūt reikia mažiau gilintis. Sibiro televizijos vaizdai skursta. Dar retkarčiais pravažiuojam aukso geltonumu pasipuošusius spygliuočių miškelius, bet daugumoj jau matom tik pavienius medžius, krūmus ar tiesiog plytinčias ir nesibaigiančias pievas.
Turbūt jau tai galima vadinti taisykle, kad tik sėdint kupė plackartas atrodo apgailėtinai, nes dabar jis mums vėl tarsi namai. Išskyrus tai, kad antrame aukšte moteriškė spitresnė ir lengvai užkopia ant lovos be jokių „o božė“ ar „gospadie“ ir baro mergaitė su kvarbatkomis ir nepadoriai trumpu sijonuku nebeateina ir nebeatneša pietų.
Po kiek laiko prasidėjo įdomesnis mūsų kelionės etapas – tikrai nesitikėjau tokio maišalynės. Bet, turbūt reikia spėti, jog esame pirmosios lietuvės, kertančios Rusijos-Kinijos sieną šiame pasienyje, o ir šiaip, be rusų ir kinų, čia nelabai kas užklysta.
Diena prasidėjo dar traukinyje, kur mes galvas laužėms kur eiti ir ką daryti toliau. Nusprenėm seksi paskui draugus kinietukus, nes jie juk vis tiek geriau žino, kaip jų šalį pasiekti. Mintis gal ir nebuvo pati prasčiausia, bet draugų kinietukų traukinyje buvo labai daug, o autobusų, kursuojančių Zabaikalskas-Manzhouli vos keletas. Jie visi užsipildė grupėmis ir siauraakiais žmogiukais greičiau nei spėjom mirktelti, tad mums teko dar kartą išmėginti vietinį „taxi“. Jis mus nuvežė iki pasienio, užrodė keletą stotelių/namukų, kur galima pravažiuoti sieną. Pasirodo – nė velnio – tos stotelės yra vizoms gauti, o mums reikia tik į kitą pusę patekti.
Su kuprinėmis pasukam sienos link, klausinėdamos ar autobusuose neatsirastų pora vietų mum (piškom sienos pereiti pasirodo negali), bet vis sulaukdavom neigiamo atsakymo. Prie mūsų dar priėjo draugiškai nusiteikęs rusų vairuotojas, apgailestavo jog nebeturi vietos, sakė būtinai paimtų ir pasiūlė nueiti ir pasiklausinėti dar – kažkas tikrai turėtų mus paimti. Keletą autobusiukų apklausę galiausiai grįžomo prie pirmo, kurį jau buvom atmetę, nes mums „per brangu“ ir dar mano bendrakeleivei labai nepatikimas vairuotojas atrodė.
Susėdom į autobusiuką ir pradėjom laukt. Pradžia buvo beveik sklandi – patikrino mūsų pasus ir praleido toliau. Tada visi su visais daiktais ėjom per tikrąją pasų kontrolę [vis dar nesuprantu, kam reikalinga buvo pirmoji, bet tebūnie], o čia džiaugsmi ir prasidėjo. Priėjus mano eilei muitininkas mano pasą iš visų pusių apžiūrinėjo gal kokias dešimt minučių, ieškojo panašumų tarp vizos ir paso duomenų, spitrijo į nuotrauką, vartė kaip galėjo, apsaugas tikrino nesuskaičiuojamą kiekį kartų, kol galiausiai liepė praeiti ir pats iš savo būdačkos išlindo. Mūsų vairuotojo paklausė „ar aš čia viena pas jį tokia?“ ur sulaukęs neigiamo atsakymo dar gal penkias minutes tyrinėjo ir mano bendrakeleivės pasą. Galiausiai išsikvietė kažkokį muitininką ir pasišnekėję apie tai, jog niekada nėra matę tokių pasų ir kad vienas jų kažkoks senas, o kitas naujas, kolegiškai nusprendė „nu tak idiom, pasmotrim“ ir liepę mums „čiut čiut“ palaukti, kažkur išėjo ir išsinešė mūsų pasus. Praktinės informacijos intarpas: Rusijoje vartojamas „čiut čiut“ mums geriau yra žinomas kaip „dafiga“ ar kiti žodžiai, apibrėžiantys ilgą ar nelimituotą laiko tarpą.
Jau mums pačioms buvo pradėję daryti pikta laukti tų pasų, autobusiuko šutvė įtariu mus apskritai prakeikė, o vairuotojas kantriai, nors ir nekantraudamas, laukė su mumis. Laukimo procesas užtruko gal pusę valandos. Pagaliau pasai su muitininku grįžo, juos dar kartą nuodugniai ištikrino ir galiausiai mus paleido. Autobusiuke susilaukėm piktų žvilgsnių ir šiaip susidomėjusių klausimų ir pajudėjom link Kinijos pasienio pusės. Čia vėl pradžioje pirminis muitinės patikrinimas, kur jiems eilinė sykį užkliuvo dar turbūt niekada gyvenime nematyti žali pasai ir kažkokios niekada negirdėtos Lietuvos, bet ilgai netrukom – pagrindinis patikrinimas dar tik bus.
Čia mus kaip stygeles pastrojino vairuotojas – nusivedė pas kažkokias bobeles, kur pasirodo reikia nusipirkti kažkokį sveikatos draudimą ir dar užpildyti kažkokias geltonas korteles. Kartu su mumis pildęs ir prižiūrėjęs, kad viskas būtų gerai, jis mus paleido prie muitininkų būdelių. Ten, žinoma, vėl nesusipratimai, nes tokio paso kaip manasis niekas nėra matęs, niekas nesupranta kas yra Lietuva ir kur ji tokia yra ir apskritai toks jausmas, kad ant šio svieto mes neegzistuojam.
Pasikvietus į pagalbą antrą muitininką, ji dar mėgino iššifruoti kokia yra mano šalis, bet galiausiai vis tiek paprašė išeiti iš eilės. Stoviu sau šalia eilės ir nė nežinau kaip reaguoti – juoktis ar verkti, nes nežinau ar pavyks ir jei pavyks tai kaip pavyks pereiti tą nelemtą sieną. Po kiek laiko jos vėl mane pasikviečia prie langelio, dar kartą patikrina mano pasą ir galiausiai paleidžia. Aleliuja pasakau tyliai sau galvoje ir suprantu, kad per anksti.
Nes ateina kitas išbandymo etapas – daiktų patikrinimas. Mano kuprinei pračiuožus tuo patikrinimo taku, muitininkas pasikviečia mane detalesniam patikrinimui. Daugiausiai įdomumo jiems sukėlė mano peilis ir fleškutė su degtine. Peilį išpakavo, kažką apie jį tarpusavyje pabalbatavo, pamakalavo fleškutę, permetė akimis likusį tašės turinį ir tada susidomėjo mano pasu. Laužyta anglų kalba dar mėgino klausti iš kur aš, keliese keliaujam, kiek man metų, bet galiausiai paleido. Atrodo dabar jau tikrai galiu pasidžiaugti – sieną įveikėm.
Važiuojam autobusiukiu ir mūsų klausia, kur mums reikia ir, kaip suprantam, iki stoties vairuotojas mus nuveš. Pirmiausia sustojam kažkokioj gatvėj ir vairuotojas mums liepia sėdėti mikriukyje, kol jis grįš. Palieka mus, autobusiuką, rakteklius spynelėje – pasitikėjimas aukščiausio lygio. Grįžta neilgai trukęs ir kažką pašnekėjęs apie Sashą ir jo taxi bei tai, kad jis mus nuveš ž gerą kainą.
Sėdėjom, laukėm Sashos ir kažką kalbėjom apie tai kur važiuojam, ką ten veiksim ir panašiai. Aš paklausiu apie bankomatą ir jis kažkur dingsta minutei ar dviem. Tada grįžta, nusiveda mus į „sexshopą“ ir sako, jog pardavėjas mums iškeis pinigus. Vairuotojas ima viską į savo rankas, liepia niekuo nepasitikėti, derina valiutų kursus, kad mūsų neapgautų. Primoko, jog neduotumėm jam savo pinigų ir mažiau kaip 990 jų pinigų neimtumėm, vėl kažkur pabėga. Grįžta ir pradeda nekantrauti dėl pinigų. Pardavėjas kažką valbatuoja apie draugę ir pinigų atvežimą, jis sako, kad jeigu nepasiskubins, mes eisim pinigų keistis kur nors kitur. Draugė atrodo atvažiuoja, bet porą kartų nepadavus pinigų išeina kalbėtis telefonu. Vairuotojas netenka kantrybės ir išsiveda mus keisti pinigų kitur – pas jo pažįstamą Lizą, šalimais esančioje parduotuvėje.
Nesulaukę Sashos, pasiimam į mikriuką Lizą ir išvažiuojam į stotį. Stotyje atsidūrėm netrukus, dar susimokėjom vieną jų pinigą už įvažiavimą į aikštelę ir nuėjom prie ilgų kiniškų bilietų kasų. Liza mums užrašė tekstą, reikalingą nusipirkti bilietams ir kartu pridėjo savo telefoną (jei šiandien kaip nors traukinyje vietos negautume). Vairuotojas taip pat paliko savo telefoną „dlia vsekaja slūčia“, atsisveikino, palinkėjo geros kelionės, viso ko geriausio ir išėjo. Buvom visiškai nustebintos ir sužavėtos savo vairuotoju – kuris dabar jau ir vardą turėjo – Jurijus. Iš to „kažkoks nepatikimas“ jis labai greitai pasikeitė į „ruskaja zalataja dūša“.
Lėtai judėjom eile link langelio ramiai žinodamos, kad turim viską, ko reikia, užrašyta. Deja, atėjus prie kasų pasirodė, kad per anksti pradėjom džiaugtis. Į mūsų lapuką ji nesureagavo, tik purtė galvą ir kažką karksėjo savo nesuvokiamais hieroglifais. Išėjom iš eilės. Nuėjom prie informacijos i mėginom prašnekinti informacijos mergaitę, bet ji, deja, taip pat nekalbėjo jokia kita, kaip tik hieroglifų kalba.
Pradėjom ieškoti protingai atrodančio siauraakio, nes pasak kai kurių šaltinių, jie turėtų kalbėti angliškai. Kokia nesėkmė.. Užkalbinau kažkokį akiniuotą, bet buką padarėlį. Jo „biški moku angliškai“ pasirodo reiškia „nemoku visiškai“, bet kažkaip sugebėjom ženklais susirodyti ko mums reikia. Iš pradžių Liza mums sakė, kad kaina bus ~250 pinigų, naujieji, bukieji draugai sakė, ~150 pinigų, o galiausiai bilietus atidavė už 74 Y (tai yra ~25 LTL, su kuriais gal ir sėdimam vagone, bet važiuosim ~1000 km). Draugai pasirodė nenuspėjamai sąžiningi, nes atidavė visą pinigų perviršį, jiems paduotą, tai geroji jų savybė, bet labai nenorėjo nuo mūsų atlipti – tai blogoji.
Iš pradžių juokinga, o po to jau nuobodu pasidarė mėginti su jais susikalbėti – jie kalba tik kiniškai ir nesupranta nei angliškai nei rusiškai. Vienas jų dar nors kiek „normalesnis“, nes kitas lindo apsikabinti, pasibučiuoti ar velnias žino ko iš mūsų norėjo. Kadangi pavalgyti ar nueiti kavos mes su jais atsisakėm, tai dar kiek pasėdėję aplinkui jie nusprendė mus palikti, bet, kaip kos karlsonas, žadėjo sugrįžti. Nuoširdžiai tikėjomės, kad meluoja.
Jiems išsinešdinus mes nusprendėm nusipirkti kažko valgomo ir pratęsti sėdėjimą priešais stotį (kaip romantiška ir miela). Už gal dvigubai mažesnes nei Lietuvoje kainas mes prisipirkom visokių nesąmonių ir stebėjom mus stebinčius siauraakius. Pamenat, anksčiau kažką minėjau apie baltas meškas? Visiškai atsiimu savo žodžius – palyginus su Manzhouli, ten buvo visiškas ignoras mūsų atžvilgiu.
Čia mes atrodėm tarsi iš kitos planetos ir kaip museles šviesa, traukėme kinietukų žvilgsnius. Pradžioje tai ar buvo juokinga, vėliau nejauku, o galiausiai pikta. Visas tas „dėmesys“ prasidėjo pačiame stoties rajone. Iš pradžių tai tebuvo nedrąsūs arba šiek tiek drąsesni žvilgsniai ir mūsų stebėjimas iš šalies. Po to mes prasilenkėm su kažkokia mongolų šeimynėle, kurie mėgino su mumis pasikalbėti ir nusifotografuoti.
Grįžom į stotį laukti traukinio. Daiktų tikrinimas – išties įdomus procesas – mano kuprinė čiuožia pro ekranus su peiliu, aš einu per metalo detektorių ir cypiu, bet niekam tai nerūpi. Deja laukimo salėje mes rūpim visiems – jautėmės lyg dirbtume cirke ir šiuo metu atliktumėm kokį niekam ar nematytą triuką. Prisėdam ir toliau jaučiam visų žvilgsnius susmigusius mums į pakaušius. Atsiranda ir išradingesnių žiūrovų – man pradėjus rašyti jie susirenka aplink mane ir spokso kaip aš rašau. Pasiroo jiems aš buvau baltoji meška rašanti kaire ranka – dar niekada nematytas egzempliorius.
Mūsų „džiaugsmui“ mus susirado ir mūsų pirmieji, mums pirkę bilietus, draugai, niekaip neatstojantys, kažką balbatuojantys apie bilietų pakeitimą ir stojimą į eilę. Durims atsidarius supratau, kodėl reikėjo iš anksto užsiimti vietą eilėje – visi kaip pakvaišę pradėjo pro jas brautis. Šaip ne taip, pro duris prasibrovus pradėjom eiti prie traukinio, bet, kaip matėm, tai nėra visiškai įprasta, nes visi bėga, laksto, stumdosi ir mėgina būti pirmieji. Bėgom ir mes, nors ir nieko nesupratom. Pagaliau atradom vagoną, į kurį mus įleido, prisėdom, bet „draugas“ ramybės vis tiek nedavė – liepė duoti bilietus ir pinigų, nes jis pasistengs mums gauti vietas miegojimui. Į mūsų komentarus, kad mums ir čia gerai ir mums nieko nereikia, jis nereagavo, bet vietų negavo. Bent dabar. Sakė, kad vietų dar gal atsiras ir dingo.
Suvokimas kam reikiatų miegamų vietų už papildomus pinigus atėjo greitai. Kaip tik taa, kai atėjo kiti keleiviai, kurių vietose mes sėdėjom ir gražioj formoj mus pastatė. Švietėsi reali grėsmė dundėti iki Harbino stovėte. Pradėjo aiškėti, kodėl žmonės kraipė galvas pamatę, kad mūsų bilietai „be vietos“, nes jie ir yra be vietos – nori, tai stovėk.
Kadangi naktis ant kojyčių nėra tokia jau viliojanti perspektyva, o akyse prasidėjo juodų-baltų bičių mūšis, išgyventi nakties nesišvietė. Aš pavydžiai pasižiūrėjus į priešais „stovinčią“ merginą, kuri, neaišku iš kur, išsitraukė sulankstomą kėdutę ir prisėdo, nusprendžiau, kad mano kojos irgi nėra valdiškos – klestelėjau ant kuprinės. Patogumo aišku ne per daugiausiai, miegoti sunku, o pastoviai tai parūkyt tai į tualetą ar šiaip pasivaikščioti einantys ir tave užkabinantys žmonės tikrai nepadea. Tokių kaip mes, beviečių, buvo pilnas traukinys ir kiekvienoje stotelėje mūsų daugėjo – tad mūsų tikimybės prisėsti tirpo kaip pavasarinis sniegas. Šiaip ne taip pratempus naktį kažkokie geradariai išlipo ir leido mums prisėsti. Smigau tą pačią akimirką ir važiavom toliau.
Kai visas košmaras jau praeityje, galiu drąsiai patikinti – kelionė Kinijos traukiniu be vietos yra privalomas atributas, bet kur to nepamatysi ir nepatirsi. Ir ne tik dėl nakties, praleistos ant kojų, ten galima išvysti visko. Tačiau turiu įspėti, jeigu esi pedantas arba jautrus kvapams ir nepakantus bet kam, kas nėra visiškai sanitariška – galbūt šitą dalį geriau pakeliauti brangiau arba su ausų/nosies/akių kištukais.
Sėdėdamas bendrajame vagone jautiesi lyg turguje – kalbos nesiliauja, netyla, o tik garsėja, kas kiek laiko pravažiuoja vaikščiojanti parduotuvė su alkoholiu, ledais, maistu ar dar kažkuo – nesuprantant kiniečių kalbos, sunku pasakyti ką jie ten šūkalioja. Valgo ir geria ten visi – na, visi kurie sėdi. Valgoma viskas, kas tik sugalvojama – kažkokios nesveikai smirdinčios mėsos [sakyčiau mėsgaliai], sėmkos, saldainiai, sausainiai. Viskas kas nevalgoma – mėsgalių galiukai, lukštai, servetėlės yra metama po stalu – ir tai visiškai normalu. Jei ar anksčiau neminėjau tai spjaudytis Kinijoje yra absoliutus normalizmas, o spjaudoma, žinoma, irgi po stalu. Kai jau sėdėjom paryčiais teko sėdėt su tokia mergaite – kuri valgė iki pykinimo šlykščiai smirdinčias mėsas, kuri jai atrodo tikras delikatesas, deja, visiems mums aplinkiniams tai užiminėjo nosį, jog atsidarinėjom langą, kad netektų netyčia visiems viešai parodyti viso savo skrandžio turinio.
Iki Harbino šiaip ne taip atvažiavom. Kad negrėstų dar viena naktis „stovimom“ nusprendėm iš karto nusipirkti bilietus iki kitos mūsų stotelės – Šenjengo. Reikia paminėti, jog norint nusipirkti bilietus Kinijoje reikia arba laisvai kalbėti kiniškai arba ieškoti protingai atrodančio (geriausia jaunas ir akiniuotas) kinietuko, kuris tau pagelbėtų. Atradom gerą būdą, kai randi protingą, šiek tiek angliškai suprantantį, paprašai jo hieroglifais užrašyti tavo kelionės tikslą, pageidautiną išvykimo laiką, vietos tipą ir su tų kringelių visuma žygiuoji pas bilietų kasas. Jose tau atspausdina bilietą, kuriame laikas ir data rašomi skaičiais (aleliuja) ir laimingas kulniuoji toliau, nes žinai, kad iki vietos kaip nors nusigausi.
Po bilietų pirkimo etapo sekė šiek tiek sudėtingesnis, hotelio paieškų etapas. Praktinis patarimas – keliaudamas Kinijoje įsitikink jog arba gerai moki kinų kalbą arba turi tikslų ir aiškų bei smulkų mietų žemėlapį – mūsiškis pasirodė visiškas melagis, kartais atrodė, kad vaikštome visai kitame mieste.
Ieškoti protingų siauraakių mums nesisekė – jie arba nekalbėjo jokia kita kalba, arba nežinojo kur randasi mūsų hotelis arba ar kas nors būdavo su jais ne taip. Vieną pasigavom, kuris parodė į kurią pusę mums reikia eiti, po to porelę, kuri patikino, kad tikrai į tą pusę reikia eiti, o galiausiai susistabdėm tris naujokus studenčiokus, kurie buvo labai laimingi kai užkalbinom, lakstė po gatvę ieškodami mūsų hotelio ir galiausiai priprašė taksistą mus ten papigiai nuvežti.
Nuvažiavom prie hotelio ir žagtelėjom – tai buvo normalus, gal ir ne šikarnas, bet viešbutis ir visiškai nepriminė hostelio. Pasiėmėm kambarį, išsimaudėm ir išėjom patyrinėti miesto. Kol dar vaikščiojom iš atminties, viskas buvo grai, bet kai pasukom ieškoti upės, prakeikiau visus turimus žemėlapius – tiesiogine ta žodžio prasme klaidžiojom po naktinį Harbiną (kaip miestui su 9.4mln siauraakių, dviems lietuvėms tai manau neblogas iššūkis). Upę šiaip ne taip radom, pasivaikščiojom ir vėl pasukom namų link (bent jau taip tikėjausi), nes labai jau norėjosi išmėginti kokią kinietišką virtuvę. Eidamos viena žemėlapio gatve kažkaip sugebėjom atsidurti kitoje, bet gerai buvo bent tai, kad taip klaidžiodamos pirmyn atgal galiausiai užmatėm pažįstamą tiltą ir galiausiai parėjom vėl iš atminties.
Išsirinkę kažkokė restoranelį ir praėję visas užsisakymo subtilybes galiausiai gavom kažką, kasbuvo panašu į plovą,tik ant varnalėšos lapo, užtat buvo labai skanu – įsimylėjau kinietišką virtuvę iš naujo. Pavalgėm už 8Y (~3LTL), užtat prisivalgėm visam vakarui. Pajudėjom iki parduotuvės, tada namo ir miegot – naktis traukinyje padarė savo – nusikalimas jautėsi.
Kitą rytą per daug nesiskubinom – gal miestas ir didelis, bet apžiūrėti jame nelabai yra ką. Pirmiausia pasidėjom kuprines, susiradom kinietiškai kalbančią mergaitę, nusipirkom bilietus iki Pekino ir išėjom toliau tyrinėti miesto. Šį kartą vaikščiojom labiau pasitikėdamos savo atmintimi, o ne žemėlapiu, tad pasiklysti neteko.
Pirmiausia papietavom (makaronų sriuba su vištiena – skanu ir tik 8Y), tada su šikarna valtele persikėlėms per upę į kitje pusėje esantį parką, pasivaikščiojom tenai ir grįžom jau su nešikarna valtele už 2Y atgal. Baltosiomis meškomis nesijausti nepavyko, nes vis prieidavo mažučiai žmogučiai siauromis akutėmis ir kiniškai prašydavo nusifotografuoti (tokių, kurie fotkino be prašymo, kiek buvo, negaliu pasakyti).
Grįžusios į pagrindinę gatvę susigundėm galimybe nusipiešti. Susilaukėm daug žiūrovų, kurie norėjo pažiūrėti kaipmus piešia, filmavo, fotografavo ir spoksojo. Kai pamatėm nupieštus veidus teko pripažinti – nupieštos gražios merginos, didelėmis akimis ir ryškoku makiažu, bet, deja, ne mes. Bet argi tai labai svarbu? Pasidarėm sau pramogą, susimokėjom vos 40Y (~15LTL), pritraukėm daug žiūrovų ir padarėm reklamą dailininkams.
Ėjom toliau ir sustojom praštmatnioj kavinėj. Mano kava kainavo vos 4 litus, o buvo labai skani. Prieš kelionę dar nusprendėm pavalgyti ir užsisakėm kažką. Mano bendrakeleivės kažkas buvo vištiena su keistu padažu,o mano, kažkas įdomiau. Galiu patikinti – jeigu manot, kad esat valgę kinietiško maisto arba aštraus maisto – patariu nuvykti į Harbiną ir įsitikinti klydus – šachta degė ir lūpos net drebėjo nuo prieskonių gausos. Nežinau ko ten buvo prikrauta, bet jaučiausi lyg valgyčiau žarijas – geras dalykas tik tas, kad tas iki ašarų aštrus maistas galutinai pramušė mano, jau maniau niekad nesibaigsiančią slogą.
Dar pasivaikščiojom aplink stotį, susiradom kažkokią parduotuvę, nusipirkom kažko atsigerti arba šachtai nugesinti ir grįžom į stotį. Pasiėmėm kuprines, susiradom savo traukinio „vartus“, prisėdom. Čia kaip tik prasidėjo valymo procesas – dar vienas niekur nematytas vaizdinys. Pirmiausia prasieina moteris su laistytuvu ir tik tavo bėdos, jeigu tavo aiktai ant žemės, nes greitai jie bus baloje. Tada eina antroji moteris, stumama su šluota smėlį ir trečioji, stumdama kažką panašaus į pjuvenas. Vėlgi tavo bėdos, jeigu nespėji pakelti kojų – jos greitai pasipuoš pjuvenomis. Po kiek laiko prasieina vyro ir moters duetas – jis prašluoja šiukšles iš po kėdžių, o ji sušluoja viską iš paskos. Reziumė liūdnokas- ant grindų vis dar pilna šiukšlių, jas papildo šlapios pjuvenos, o dabar jau valymo brigada nebeaišku, kada beateis.
Traukinys – plackartas, tik su lovomis trimis aukštais. Ilgai besiaiškinę kuriam aukštui priklausom, kažkaip apsiskaičiuojam kad mano antrasis, o bendrakeleivės trečiasis, tad ropščiuosi į viršų. Po kiek laiko visgi išsiaiškinam, kad esam aukštu per aukštai, tad vėl kraustausi žemyn. Nespėjus visiškai persikraustyti jie visiškai be kompleksų išjungė šviesas, mol vaikučiai, miego laikas ir jūs pasisiuskit.
Pats važiavimas nedaug skiriasi nuo bet kurio kito plackarto, išskyrus tai, kad kinai turi savo stabdymo ypatumus – jeigu neprisiriši prie lovos, tikimybė iškristi didėja iki visai pavojingų dydžių. Vairavimo ir stabdymo taktika čia išvis nesuvokiami dalykai. Eismas gatvėse – nenupasakojamas. Mano dviratis su savo netobulais stabdžiais ir pusiau perlūžusiu pedalu vis tiek drąsiai galėtų taikytis į limuzino klasę, nes čia važinėja ant visiškų trantų, kurių stabdžiai cypia kaip skredžiamas paršiukas. Važinėja ir vaikšto visi kaip nori – žalias šviesoforas nereiškia nieko, raudonas tuo labiau. Jeigu nenori tapti keptu pėsčiuoju, geriausia sekti siauraakius – taip vis tiek greičiau pereiti gatves. Gatvėmis važinėja automobiliai, autobusai, motociklai, motoroleriai, dviračiai, kitos keliaratės priemonės. Juostos ir kryptis ten neegzistuoja, vieni kitiems užkišinėja, lenda, lenkia, pypsina ir taip pasaka be galo. Norint įsitikinti, reikia pamatyti.
Beje, praktinis patarimas, ne į temą – jeigu turi kokią pasikartojančią ligą – įsidėk nuo jos vaistų BŪTINAI, nes tikrai ji pasirodys vienokia ar kitokia forma, kai išvažiuosi į kelionę. Naktis kiniškame traukinyje padovanojo man ausies uždegimą. Norėjosi kaukti ir laipioti sienomis nes aš tiesiog negaliu pakęsti užgulusios ausies jausmo.
Savo stotelę privažiavom sėkmingai. Beieškodamos savo hostelio, galiausiai sėdom į taxi ir nuvažiavom prie imperatoriaus rūmų, nes toje pačioje gatvėje turėjom gyventi. Mums sekėsi – eiti reikėjo vos porą minučių. Hostelyje vėl neradom nieko angliškai kalbančio, bet užsiregistruoti ir kambarį gauti pavyko, tad nieko daugiau mums ir nereikėjo. Išėjom tyrinėti miesto.
Pirmiausia nuėjom pavalgyti ir už 5 LTL abi gavom po lėkštę keptos duonos, bet skaniai ir kinietiškai. Tada nuėjom apžiūrėjom valdovų rūmus ir pasukom prekeivių gatve apžiūrėti lauktuvių ir derėtis. Naglu veidu ir šypsena derėtis mums visai sekėsi – įtariam kad vis tiek permokėjom, bet kai nemoki kalbos yra sudėtinga nesumokėti per daug.
Vėliau klaidžiojom po miestą, kažkokiam restorane valgėm kažkokiam padaže pačių virtą mėsą. Išeidamos dar dovanų gavom gėrimą. Pasivaikščiojom po naktinį Šenjengą ir nuėjom miegoti.
Kitą rytą programa buvo labai paprasta – susikrauti daiktus, susirasti taksi, nuvažiuoti iki stoties, pavalgyti ir susirasti iš kur išvyksta mūsų traukinys. Neskaitant mano prakeiktos ausies ir jos užgulimo visa kita atrodo vyko pagal planą, mes vis dar sveikos ir gyvos, pinigų nepritekliaus nejaučiam (Kinijoje keliauti yra tikrai pigu), o su paveiksliukais kalbančiais žmonėmis bendrauti jau įpratom.
---------------------------------
Pavakare, kai jau susiruošėm galbūt eiti miegoti, mūsų laukė nauja staigmena – mes jau Pekine. Vietoj to, kad naktį dardėtume traukiniu, mums tenka išlipti ir neaišku ką veikti kiaurą naktį, nes hostelis rezervuotas tik nuo kitos dienos.
Stotis pasitiko mus neapsakoma žmonių gausa – net nežinau su kuo tai palyginti, galbūt panašiai būdavo kai Taizė visi plūsdavo pietų ar vakarienės į gigantiško dydžio sales. Šiaip ne taip prasibrovę pro atrodo niekada nesibaigiančią minią nukeliavom iki hostelio. Čia registracijos mergaitės atrado mums dvi lovas ir mes, nusimetę kuprines išlėkėm užkąsti ir pirmą kartą pakvėpuoti Pekino oru.
Pirmąją dieną pradėjom nuo „heaven of temple“, apžiūrėjom šventyklą, pasivaikščiojom po parką, aš dar sugebėjau apsikvailinti ir prajuokinti visus aplinkinius kuomet vienas pardavėjas rodė triukus ir pakviet
Pirmąją dieną pradėjom nuo „heaven of temple“, apžiūrėjom šventyklą, pasivaikščiojom po parką, aš dar sugebėjau apsikvailinti ir prajuokinti visus aplinkinius kuomet vienas pardavėjas rodė triukus ir pakvietė mane pamėginti su tuo žaisliuku pažaisti irgi.
Tada dar grįžom atgal į hostelį, pasikeitėm kambarį ir vėl išvažiavom – dabar jau į Lamos ir Konfucijaus šventyklas, Di Tan parką. Iš ties kitokie vaizdai nei bet kur – buvo keista ir įdomu, kitokie pastatai, kitokie žmonės, kitokia kultūra, kitoks meldimasis.
Apskritai Pekinas labai skiriasi nuo likusios (bent mūsų matytos) Kinijos – žmonių čia daugiau, jie nekantrūs, į mus nebežiūri taip labai kaip į baltąsias meškas (nors prašymų nusifotografuoti vis dar sulaukiam). Metro čia iš vienos pusės labai aiškus, iš kitos – kvailas. Kiekvieną kartą eidamas į metro turi pereiti apsaugos patikrinimą ir negali iš anksto nusipirkti bilietėlio – nes jis galioja tik toje stotyje, kurioje jį pirkai. Angliškai kalbančių gal ir daugiau, bet vis tiek visi su tavimi nori kalbėtis paveikslėliais.
Lamos šventykla didelė ir įspūdinga. Tai tarsi mažų (ar nelabai mažų) trobelių sąstatas, kiekvienoje jų vis kitos dievybės ar dievybių statulos. Ten pilna žmonių, jie eina, meldžiasi, aukoja smilkalus arba pinigus ir eina į kitą trobelę. Architektūra tipiška rytietiška – šiek tiek į viršų pariesti stogai, su figūrėlėmis-sargais ant kiekvieno kampo, o dievybių statulos – švyti visomis ir ryškiomis spalvomis.
Konfucijaus šventykla panaši savo išdėstymu, tačiau ten daug mažiau žmonių ir ramiau. Di Tan parkas – tiesiog vieta žmonėms leisti laisvalaikį – daug takų, suolelių, žaidimų aikštelės. Žmonių čia pilna – nuo vaikų iki pensininkų ir visi jie ką nors veikia, kažką žaidžia, kažkuo užsiima.
Dienos programai baigiantis dar nuėjom į šilko turgų, užkąsti, į parduotuvę, į mūsų hostelio barelį alaus ir miegot – nes rytoj laukė nepadoriai ankstus kėlimasis ir didžioji Kinijos siena (pirmoji ir vienintelė užsakomoji ekskursija Kiniškoje kelionės dalyje).
Keltis 5:30 yra kančia, bet ko tik nepadarysi dėl kažko, dėl ko ir trenkeisi per Rusiją 10 000 km. Šeštą ryto mus apačioje pasitiko gidas ir nupėdinom iki autobuso. Susirinkus visiems norėjusiems pereiti sieną, pajudėjome. Nežinau kiek laiko važiavome, bet atrodė, kad Pekinas niekada nesibaigs, nes jam vos pasibaigus, prasidėdavo priemiesčiai.
Autobuse dar susipažinom su buhalteriu iš Australijos – labai kalbus ir mielas vyriškis, o nuvažiavus iki vietos dar ir su vokiečiais. Pradėjus lipti siena atrodė beveik neįveikiama – pastovus kilimas stačiais laipatais aukštyn, leidimasis žemyn ir vėl iš naujo – mums tęsėsi ~10 km – pabaigoje drebėjo kojos, bet, reikia pripažinti, buvo verta. Einant siena nuo mūsų stengėsi neatsitraukti prekeiviai, kurie labai tikėjosi, kad mes ką nors iš jų pirksim.
Tai, jog rugsėjis ir spalis yra geriausi mėnesiai keliauti po Pekiną, nes nėra per karšta ir praktiškai nelyja, nesutrukdė dangui susiraukti ir pradėti spjaudytis – paskutinį sienos gabaliuką teko eiti po lietumi – bet čia vėlgi, jeigu žiūrėsi optimistiškai, ne kiekvienam juk pasiseka pamatyti saulės apšviestą ir aplytą sieną. Kinijos didžiąją sieną, t.y.
Kelionę pabaigėme gyvos ir „in one piece“ ir autobusiukas mus nuvežė pavalgyt. Čia ir susipažinom su vokiečiais iš autobuso, prisijuokėm kone iki ašarų. Viskas prasidėjo nuo to, kad vienas jų bevalgydamas apsitaškė ir man tai kažkodėl pasirodė juokinga, vėliau apsitaškiau aš ir taip pasaka be galo. Kol laukėm kitų dar sėdėjom ir juokėmės iki ašarų iš kiniškų viešųjų tualetų, kurie, pasak vokiečių, yra „only three holes and no cabins. So the only thing You need is two more people to get inside. We idn‘t know that we need to go all this way to China, so we could shit together“. Dar pasijuokėme iš prekeivių gatvėse ar turguose, nerealias jų užsikeltas kainas ir naglą derėjimąsi, jų frazes „but for you my friend, my very best price“.
Grįžę dar nuėjom iki vietinio baro, prisijuokėm iš lopo lenko, kurį galiausiai praminėm ponu visažiniu, nes kalbėjo taip, lyg viską žinotų ir viską suprastų, nors klydo praktiškai kiekviename pasakytame fakte.
Nauja diena buvo skirta vasaros rūmams. Pirmiausia metro, tada autobusu ir galiausiai tikslą pasiekėme. Praktinis patarimas – jeigu įmanoma, geriausia važiuoti iki tikslo su metro. Autobusai gal ir kainuoja vos ~35ct, tačiau juose skelbiamų kiniškų stotelių suprasti tiesiog neįmanoma, surasti stotelę ar į kurią pusę tau važiuoti, jeigu nesupranti kiniškai, irgi gali būti pakankamai sudėtinga.
Vasaros rūmai- itin didelė teritorija su šventyklomis, ilgaisiais koridoriais, įvairiomis salėmis, bronziniu namuku, pasivaikščiojimo takeliais aplink ežerus, stačiais arkiniais tiltais ir aug aug žalumos. Ten pravaikščiojom visą dieną ir turbūt reikia manyti, kad apėjom visus rūmus, pabuvom kiekvienam kampe, nufotografavom kiekvieną to vertą objektą.
Vakare dar mėginom susirasti didelį normalų prekybcentrį – pasirodo tokių Kinijoje nėra [visiškai atvira didelė niša Maksimai], tad apsipirkom kažkokiam turgelyje, tada dar sugebėjom eidamos namo pasiklysti, tad grįždamos užtikom olimpinių nuotraukų parodą ir tokį smagų parką. Vakare jau tradiciškai nuėjom alaus išgert į mūsų vietinį barą.
Kitą dieną važiavom į uždraustąjį miestą. Pirmiausia nuėjom į Mao mauzoliejų, kuris gal ir prašmatnesnis namukas nei Lenino, bet jis pats – visiškai vaškinis.
Uždraustasis miestas – didžiulis sąstatas pastatų, kuriame pravaikščiojom pusę dienos ir vis tiek nesam tikros, kad apėjom viską, tačiau vaizdai po truputį pradėjo kartotis: jau matytos spalvos, pastatų struktūros, statulos ir detalės. Po uždraustojo miesto nuėjom pavalgyti ir apėjom du netoliese esančius parkus, kur pasilipusios aukščiau galėjom pamatyti Pekino panoramą.
Vakare išvažiavom ieškoti naktinio turgaus – maisto turgaus, kur gali paragauti praktiškai bet ko. Pradėjom nuo umplingų, kurių paragauti norėjau taip seniai, bet man vis nesisekdavo: pasirodė esantys šlykštūs virtiniai su kopūstų ir dar kažko įdaru iškepti šlykščiuose riebaluose. Tada mėginom kažkokį kinietišką kebabą ir karamelinius obuoliukus.
Ilgiausiai morališkai ruošiausi paragauti kažką, apie ką būtų galima kam nors ir papasakoti. Šilkverpius atmečiau iš karto, nes vien jų vaizdas kilsteli visą skrandžio turinį gerklės link. Nusprendžiau nusipirkti tris mažučius skorpionukus, už ~5 LTL. Turiu pripažinti, tai turbūt skaniausias dalykas iš visų, tą dieną ragautų – jokio šlykštumo, tik traški lyg ir mėsytė.
Grįžusios namo dar vis tiek nuėjom į barą alaus ir miegoti. Paskaičiavom, liko vos dvi dienos. Atrodo laikas įsismagino ir pradėjo bėgti. Gal išimti iš laikrodžio baterijas ir jis stabteltų?
Atrodo kelionės pabaigoje Pekinas dėl kažko ant mūsų užsirūstino. Penktąją dieną nusprendėm išsimiegoti ir išvažiavom į Olimpinį stadioną. Stadioną sudarom, minias žmonių aplink taip pat, jie visi kažko laukė. Iš pradžių dar naiviai tikėjomės, gal stadionas atsidaro vėliau ir laukėm kartu su blūdijančiais aplinkui. Bet vėliau matydamos ka-kokius nepasitenkinimo veidus sunerimom. Pasigavom šiek tiek angliškai kalbančią siauraakę „it will be open in three days“ – šita frazė mus tiesiog užmušė.
Vėliau išsiaiškinom, jog parką uždarė šiandien, keletui dienų, niekur niekam apie tai nepranešę, neaišku ėl ko ir atidarys tik spalio 9. Peklon, nesikeikiant, būtent tą dieną, kai iš pat ankstyvaus ryto mūsų lėktuvas kelias spranus.
Supykom ant viso ir visų, nuėjom pavalgyti ir pradėjom krautis daiktus. Beje, nemokama reklama – jeigu kada nors lankysiesi Pekine, būtinai užsuk į JiaHao restoranėlį – jį labai lengva rasti, jis prie pat geležinkelio stoties, einant link Mariotto, kairėje pusėje – kainos nedidelės, maistas neapsakomai skanus, kartu su hieroglifais išpaišytu meniu gauti ir žodyną bei padavėjų patarimus, kas yra skanu ar per aštru ir labai mielą bei besišypsantį personalą.
Kadangi tai buvo mūsų paskutinis vakaras sostinėje, vakare dar sugalvojom nuvažiuoti į visur aprašytą ir išgirtą naktinę „Sanlitun“ barų gatvę. Pirmasis nusivylimas – gatvė labiau panašėjo į tamsų užkampį vos su pora barų, kuriuose vos girdimai grojo muzika ir sėdėjo vos keletas klientų. Pačioje gatvėje irgi sutikom vos porą žmonių – vienas iš jų visiškai be jokių kompleksų šlapinosi vidury gatvės, o ar trys ieškojo barų gatvės.
Perėję gatvę nusprendėm sukti namų link ir čia dar viena nesėkmė – nebespėjom į metro, nulėkusios į apačią radom tik kiniškai balbatuojančią ir galva kinkuojančią bobulytę. Ką gi – išėjom į gatvę ieškoti iš išbandyti Pekino taxi. Kadangi kas antra (jei ne daugiau) mašinų ten yra taxi, ilgai netrukom,bet viskas ne taip jau ir paprasta, kaip pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Praktinis patarimas – kai įsėdi į taxi, įsitikink ar tu ir taksisas važiuojate ten pat ir jeigu ne, tu visada turi dvi išeiti: važiuoti su taksistu arba nešdintis lauk iš jo mašinos. Juokas juokais, bet iš pradžių balbatavęs kiniškai ir maskatavęs rankomi vairuotojas galiausiai išlemeno „you go there, I go there“ ir gražia forma išlaipino mus iš automobilio.
Vis dar iki galo nesusivokę kas kątik įvyko, pasukom į „you go there“ nurodytą kryptį ir pradėjom stabdytis naują taxi. Šis iš pradžių irgi nelabai supratęs kur mums reikia ir ilai vartęs rankose hostelio kortelę pagaliau pradėjo judėti tai kai kelis kartus pakartojom „BeijingZhan“ ir „ok ok“. Iki vietos ji mus atvežė tiesiu keliu, paėmė viso labo ~5 LTL ir nupėdinom į savo barą, visgi geriau už jį nėra net barų gatvėje.
Kita diena turėjo būti paskutinė Pekine. Olimpiniam stadionui užsidarius ir visus būtinus pamatyti objektus aplankius leidom sau vėl išsimiegoti ir išvažiavom į zoologijos sodą, mol bent pandas pamatysim. Sodas skurdokas su daug tuščių narvų ir labai neracionaliai (iškrypėliškai, pasakyčiau) brangiu akvariumu pasirodė daug prasčiau nei tikėjausi. Bet pamatėm pandas, miegantį liūtą ir tigrą bei visus kitus gyvius ir nusprendėm, kad Pekino mums gana.
Vakare dar nuėjom pavalgyti į tą patį restoranėlį, suvalgėm kažką (spėju, kad aštuonkojis,bet gi niekada negali žinoti) ir kiaulieną, susikrovėm galutinai daiktus, susipažinom su nauja, į mūsų kambarį atsikrausčiusia mergina ir išslinkom „oro uosto ekspresu“ į lėktuvų pakilimo aikštelę. Nusprendėm naktį praleisti oro uoste, nes keleto šimtų už taksi vidury nakties į Pekino užmiestį mokėti nesinorėjo.
Skrydis buvo ilgas bet mieguistas, tad nieko doro nepadariau. Ai tiesa, sugebėjau sulaužyti man duotas ausines [ir sugebėk tu man], o mus aptarnavęs stiuardas dar mestelėjo „samnoj možna į parusky gavaryt, ja panimaju“, tad aš jam mestelėjau atgal: „nu i karašo, a ja nipanimaju“. Visiški bildukai.
Kijevas – panašu į Rusiją, viskuo. Ir tuo, kad čia pirma šaudo po to klausinėja. Mūsų neišleido pasivaikščioti po miestą, tad teko visas dešimt valandėlių stebėti aplinką oro uoste. Mados tokios pačios kaip ir Rusijoje – gaila, kad oro uostuose negalima fotografuoti, nes batų aukštumas ir apskritai visų detalių blizgumas tiesiog cypė kaip norėjo būti nufotografuotas.
Bilietų mums vis nedavė, sakė palaukit. Mes kantriai laukėm, tačiau kai pradėjom skaičiuoti nebe valandas, o minutes iki skrydžio, pasidarė nebejuokinga. Kiek ko beklausinėjom apie situaciją – mums sakė, nesiparinkit. Laukit. Po to per garsiakalbius pranešė ir paprašė ateiti prie bilietų kasos [prie kurios mes buvome visas dešimt valandų]. Šiaip ne taip, aplėkus visą oro uostą radau vieną darbuotoją, galintį mums padėti, o jis mane pasitiko su „o tai kur jūs esat, kad mes negalim jūsų rast?“ priekaištais. Šiaip ne taip bilietus gavom, į lėktuvą atlėkėm paskutinės, beveik pavėlavusios, tačiau įsėdom. Gavom pirmąsias „biznio“ klasės vietas lietuviškame kukurūznike ir Lietuvon parskridom.
Tai tiek tos kelionės.
