29 Jul 2009

Baltosios meškos nuotykiai Dramblio Kaulo Krante..

...prasidėjo dar jo nepasiekus. Pradžioje tikrai atrodė, kad pasaulis su manimi tiesiog žaidžia: važiuosi-nevažiuosi, važiuosi-nevažiuosi. Beveik kasdien galimybės ir tikimybės keitė vienos kitas. Kai pildžiau paraišką dalyvauti mokymuose, nesitikėjau nieko. Ir tik kai mane pasiekė teigiamas atsakymas, supratau į ką, ir tai ne iki galo, įsipainiojau.
Žinoma, Afrika viliojo labiau nei galėjau įsivaizduoti, tik tada dar nežinojau dėl ko. Apsvaigimui nuo teigiamų emocijų praėjus, pradėjus skaičiuoti kokį kelią ir su kokiais barjerais reikės praeiti, kad pasiduotum tam viliojančiam reikalui, atėjo suvokimas, kad lengva nebus.
Buvo lygiai 31 diena iki renginio pradžios, kai aš išgirdau lemtingąjį `taip`. Ir žinoma, kaip kiekviena neracionali asmenybė, tik tada sugalvojau susižinoti daugiau apie vietą, į kurią noriu važiuoti ir kas toje vietoje manęs laukia. Draugas google.com buvo griežtas ir niūrus: AIDS proveržiai, privalomi skiepai nuo geltonojo drugio, eilė rekomenduojamų skiepų, didžiulė maliarijos tikimybė, keletą dešimtmečių vykstantis pilietinis karas. Ir visgi taip, aš vis dar norėjau ten. Tik gal reikės atsargumo daugiau nei bet kur kitur, kur tik esu buvusi.
Kadangi skiepams laiko turėjau, pirmiausia nusprendžiau pasirūpinti viza – negali juk būti taip sunku? Pasirodo.. gali. Ambasada lietuviams – Maskvoje, kuri visiškai ir absoliučiai ignoruoja telefono skambučius, el. laiškus. Lietuvos kelionių agentūros leido nevilčiai keroti – nė viena iš jų nesiūlė pagelbėti man rasti išeitį iš padėties.
Kai galutinai nusivyliau ir susitaikiau su tuo, jog `vizos negausiu, į Afriką nevažiuosiu`, sulaukiau skambučio – jeigu pasiseks, galbūt galėsiu gauti vizą oro uoste. Viltis ir vėl pradėjo sirpti. Tačiau tikslų atsakymą gavau vos likus dešimčiai dienų iki išvažiavimo – tuomet tiesiog dėkojau sau ir savo ryžtui pasiskiepyti dar prieš aiškumams pasirodant.
Kitas išbandymas – kaip nusigauti iki vietos. Organizatoriai pažadėjo bilietus, bet jie, kaip ir daugelis dalyko, planavo iki manęs atkeliauti `rytoj`, o rytojus, rodės, niekad nateina. Beveik pasidavus nevilčiai [vėl], galiausiai, likus mažiau nei dviems paroms iki išvykimo, pagaliau rankose laikiau kelionės maršrutą su užrašu `confirmed`. Į galvą atėjo tik viena mintis – atrodo visgi važiuoju.
Kelionė, kaip ir reikėjo tikėtis, nepraėjo be nesklandumų. Vilniaus oro uoste susilaukiau kreivų žvilgsnių ir nesibaigiančių klausimų ar turiu vizą. Mano paaiškinimas apie vizą oro uoste buvo visiškai praignoruotas, manęs net klausė ar neturiu jūreivio paso – lyg būčiau panaši į tokią. Galiausiai mane priregistravo dviems skrydžiams ir paliko aiškintis neišsiaiškinamą keblumą Milane. Pasiekus Milaną mane pasiekia ir trupinėlis panikos. Mes rodos nesusišnekam – aš sakau, jog vizą gausiu šalyje, o man pasakoja, kad be vizos negaliu sėsti į lėktuvą. Galiausiai mane praleidžia, tačiau vis dar kreivu žvilgsniu, nes, toks jausmas, kad žmonės įsitikinę, jog man niekaip nepavyks. Tiesą pasakius, kartais ir aš tuo beveik patikėdavau.
Paskutinis lėktuvas iš Kasablankos buvo itin vėlyvas ir, negana to, dar ir vėlavo. Naktis lėktuve ir nepadoriai ankstyvas lipimas iš jo – čia pirmą kartą susipažinau su keletu žmonių, su kuriais praleisiu, tikėjau, nuostabią savaitę Dramblio Kaulo Krante. Pirmiausia esam sustabdyti keistai grėsmingo apsauginio, apsišarvavusio ginklu, kadangi neturime vizos. Džiaugiuosi širdyje, kad esu ne viena – tokių kaip aš čia dar du žmonės. Mus prasiveda pro pasų kontrolę, liepia susirinkti bagažą ir prisistatyti prie jo. Neramu pasidaro, kuomet visi jau su bagažais, o aš, ir mano bendrakeleivė, vis dar naiviai laukiam. Mums pasisekė – daiktus susirinkom ir nusekėm paskui grėsmingąjį apsauginį link `kažkur`. Mus nusiveda į nuošalų policijos ofisiuką, susirenka mūsų pasus ir kažką pildo. Aš mintyse jau susitaikau su faktu, jog mus parduos kaip lėles į vergiją, bet laikau liežuvį už dantų. Galiausiai mainais į pasus gauname prancūziškai iškeverzotą lapelį ir pajudam link vietos. Nors po poros bemiegių naktų jaučiuosi išsunkta, akys nesimerkia ir nors už autobusiuko lango tamsu kaip ... stebiu ir stebiuosi vaikščiojančiais žmonėmis, moterimis su dideliais nešuliais ant galvų įvairiais apsauginiais ar kareiviais su automatais, pravažiuojamais palmių miškais ir kitomis tipiškai Afrikietiškomis grožybėmis.
Mus parveža į vietą, kurioje apsistosim ir, atrodo, galima atsikvėpti, vieta turi lovas, kanalizaciją, dušą, langus ir visus kitus privalumus – nereikės miegoti po dangumi. Savo kambaryje esu pasitinkama draugų – mažučio driežiuko ir šimtakojo, kurie manęs turbūt išsigąsta labiau nei aš, tačiau išvargusi krentu į lovą ir mėginu kuo greičiau užmigti, kad galėčiau pasimėgauti tomis keliomis valandomis, likusiomis iki programos.
Pirmoji diena atrodo nemažai žadanti – dangus apsiniaukęs, karštis pamanomas, nors drėgmė tiesiog spaudžia prie žemės. Po Europietiškai atrodančių pusryčių, prasideda oficialus projekto atidarymas – oficialus pasveikinimas, gražus vietinis pasveikinimo ritualas, susipažinimo žaidimai. Pertraukos neįprastos – jokios kavos, tik vaisiai – keistai rūgštūs žali [nors ir sunokę] mandarinai man padaro įspūdį – labai skanu.
Po programos bevaikščiojant aplink apylinkes mus susistabdo ir išsiveža į miestą. Šešiese susigrūdam į senutį vos pavažiuojantį raudoną taksi automobilį ir važiuojam. Kadangi nė vienas mūsų nemoka kalbėti prancūziškai, o vairuotojas nekalba angliškai, esame pasimetę dėl `programos` - mus praveža pro miestą, tačiau niekur nesustoja, net prašomas, galiausiai paleidžia mus prie jūros. Tačiau greitai temstant ten atsiduriam jau tamsoje, tad galimybės maudytis nelabai yra. Pasivaikštom ir grįžtam atgal į vietą.
Antroji diena šiek tiek labiau interaktyvi – pirmoje jos pusėje mes dirbame nestandartinių simuliacijų formoje, o po pietų vykstame į šalia įsikūrusį centrą, skirtą jauniems vaikinams, kurių tėvai neišgali siųsti jų mokytis. Ten jie gyvena, mokosi, mokosi šiek tiek gyvulininkystės ir sodininkystės. Kiekvieną kartą į juos pažiūrėjus tai priversdavo nusišypsoti – jie tokie savimi besididžiuojantys ir laimingi tame centre, aprodė mums visas apylinkes, ką veikia, kuo užsiima.
Po to išvažiuojam į kitą centrą, kuris rūpinasi miestelio gyventojų užklasine veikla ar minimaliais profesiniais mokymais. Atvykstam vėliau, tad jau randam įsisiūbavusius šokius pagal ritmingą Afrikietišką muziką. Prisijungiam, šokam, juokiamės, bendraujam, mokomės naujų judesių. Deja, kaip ir viskas, tai irgi pasibaigė ir mums teko važiuoti namo. Mums dar pasisekė ir mums teko laukti kito autobusiuko – lietuje. Susižvalgę su Mahira [mergina iš Maltos, su kuria, kaip vėliau atradom, turim daugiau panašumų nei atrodė iš pirmo žvilgsnio] pasikalbinam vieną berniuką ir išbėgam žaisti krepšinio į lauką. Žaidžiam, šokinėjam, dainuojam, šokam su vietiniais vaikais ir sunku nė apsakyti, kokios gyvos jaučiamės. Neilgai trukus atvyksta mūsų autobusiukas ir mums tenka išvažiuoti. Važiuojam abi įsisėdę skirtinguose galuose, paskendę savo mintyse ir norim grįžti vėl – ten kur lietus, gyvenimu besidžiaugiantys vietiniai vaikai, šokiai ir krepšinis.
Vakaras ramus bet labai smagus – pirmiausia vakarienė, po to alus su įdomiais pokalbiais apie viską ir kartu apie nieką. Užsišnekėjom iki `pernelyg vėlai` su Mahira, vis keistai dėliodamos tokias pačias gyvenimo detales iš mūsų abiejų gyvenimų. Prisibendravę ir pavargę nuo dienos įspūdžių, krentam į lovas.
Trečiąją dieną galėčiau pavadinti kova su skrandžiu. Pirmoji dienos pusė buvo gera ir sėkminga – darbas įdomus, įtraukiantis ir sukeliantis daug minčių. Per pietus sumaniau būti drąsi ir, vėliau pasigailėjau. Valgiau kažką – FuTu ar kaip dar daiktą jie vadina – bananų pasta ir itin aštri kažkokio gyvio mėsa. Pirmas kąsnis visai skanus, antrasis – pamanomas, tačiau kuo toliau, tuo blogiau – nesugebėjau visko suvalgyti, bet šiaip ar taip jaučiausi gerai. Einant laikui mano skrandis pradėjo jaustis keistai, o aš naiviai tikėjausi, kad jis tik nerimsta. Pasibaigus darbo grupėms nuslinkau į savo kambarį – vėl naiviai, bet tikėjausi, kad `pagulėsiu ir praeis`. Pasirodo – nė velnio. Užmigau ir tai viską apvertė aukštyn kojom – visas manyje tūnantis turinys nusprendė lipti į viršų pasiaiškinti santykių. Be jėgų, bet negalėdama būti vienoj vietoj išslinkau paslankioti aplink vietą ir sužinojau `džiugių naujienų` - mes organizuojam vakarinę programą – organizacijų prisistatymą. Susitikimą dėl to kaip viską rengsim padarom prie vakarienės stalo ir, pasirodo, tai antroji mano klaida – nes skrandžio turinys pernelyg jautrus net kvapams. Lieku nevalgius ir stengdamasi nekvėpuoti. Besiruošiant vakaro programai slankioju iš kampo į kampą ir laikau kumščius, kad pagerėtų, nes `tu vesi televizijos programą` neatrodė labai lengvas užsiėmimas man – tokioje būsenoje.
Į pagalbą atėjo padavėjas, kuris man pasiūlė arbatos ir, nors bijodama bet kuo suerzinti skrandį, surizikavau – efektas pasirodė iš karto ir akinančiai sėkmingas – aš sugebėjau atsistoti nuo žemės ir nuoširdžiai nusišypsoti. Programa buvo paprasta – padarėme `televizorių` ir surengėme tiesioginį filmavimą ir kiekvienam davėme griežtai tik po minutę laiko. Viskas praėjo labai greitai ir linksmai – žmonėms nespėjo atsibosti ir visi skaniai pasijuokė – visą likusį vakarą girdėjome komplimentus, koks šaunus buvo visas pristatymas.
Vakare dar susibūrėm į grupelę ir žaidėm žaidimus – prisijuokėm, prisiplojom, prisišokinėjom, dar artimiau su visais susipažinom. Kai kurie iš mūsų išvažiavo į vietinį barą. Svarsčiau apie tokią galimybę, bet mano skrandis buvo griežtai prieš – traukė prie žemės labiau nei tą kartą, su parašiutu. Naktį supratau, jog pasirinkau teisingai – karščio bangos, košmarai ir pusiau bemiegė naktis išdavė mane esant ne pačios geriausios savijautos.
Kita diena buvo beveik bemaistė – lepinau skrandį vandeniu ir arbata. Pirmoje dienos dalyje turėjom pasaulio kavinę – simuliaciją, kurios idėją būtinai reikia užsirašyti, kad vėliau galėtum pritaikyti ateities renginiuose. Po pietų – kelionė į Abidjan miestą ir siurprizas, apie kurį niekas nieko nežinojo. Deja autobusiukas vėlavo tad miesto daug nepamatėm – pasivaikščiojom po vieną gatvę, užsukom į kažkokį barą su neįtikėtinai smagia ritminga muzika, kuriame prašokom visą turimą laiką.
Vėliau pajudėjom vakarienės ir pajudėjom link siurprizo. Siurprizas buvo, pasirodo, gyvo garso koncertas nedideliame, bet jaukiame bare. Nors miegas merkė akis, bet pradėjus judėti, viskas nebeatrodydavo taip blogai. Pačiame šokio įkarštyje, mus, žinoma, išsitempė atgal į autobusiuką, nes, pasirodo, jau buvo laikas traukti namo.
Kelionė namo neapsėjo be nesklandumų. Prabudau kažkur viduryje kelio ir supratau, kad mes stovime, neriedame. Lauke kažkas šūkalioja prancūziškai keistu akcentu, jog nesugebu suprasti net šiek tiek. Kai kurie vaikinai iš autobusiuko išlipę, viduje žmonės šnibždasi apie tai, kas vyksta, bet taip iki galo ir nesuprantu kur yra problema. Vėliau viskas po truputį aiškėja – kelias kuriuo mes važiuojame užtvertas, juo naudotis tamsiu paros metu draudžiama dėl šalies šiaurėje tebevykstančio pilietinio karo. Lyg to būtų maža, jie nesiruošia mūsų praleisti, kol nesumokėsim kokio kyšio ar nesusisieksim su aukštom valstybinėm institucijom dėl pravažiavimo. Nors mano skrandis apsiramino visiškai, autobusiuke buvo ir daugiau jautrių skrandžių, kuriuos, pasirodo, tas keistu akcentu rėkaujantis žmogus jis vadino prakeiktaisiais ir jau buvo nupiešęs gana liūdną ateities viziją.
Galiausiai mus praleidžia ir mes pajudame – link savų lovų. Susivėlinę, tad krentu į lovą ir užmiegu greitai ir kietai. Tiesa, trumpai, bet vakaras buvo to vertas.
Kitą dieną tarp darbų ir darbo grupių užsiėmimų aš ir dar du mokymų dalyviai sukūrėme `Trijų Galia` grupę. Kalbėjom apie tiek daug dalykų visiškai praradę laiko nuovoką net pavėlavom į kitą darbo grupę. O ir joje niekaip nesugebėjom susikoncentruoti ties tuo, ką reikėjo veikti, mintys vis plaukiojo anuose pokalbiuose. Po programos dar nulėkėm prie jūros ir į miestą, apsilankėme mieste ir grįžom vakarienės. Po vakarienės sėkmingai tęsėm `Trijų Galia` pokalbius, į kuriuos mėgino nesėkmingai įsitraukti kiti žmonės, tačiau nepriimdami jų taisyklių, nepriėmėm ir jų pačių – taip jau yra – arba tu pritampi prie grupės arba ne.
Dar vėliau vakare keletas etatinių šaunuolių susiruošė į miestą. Kadangi tai buvo ir sudaniečio paskutinis vakaras, mes nusprendėme šį kartą prisijungti. Tai buvo vienas geriausių vakarų – skanus alus, neįtikėtinai ritminga muzika, smagūs žmonės, nesibaigiantys šokiai, šilti pokalbiai, vėl šokiai šokiai šokiai... Grįžtam namo neįtikėtinai pavargę ir tuo pačiu neįtikėtinai gyvi – vakaras buvo neapsakomai šaunus. Dar grįžę suskanduojam `dream-team` ir išsiskirstom kiekvienas į savo kambarį – trijų valandų giliam miegui.
Kitas rytas sunkokas dėl miego trūkumo, bet darbus padarome visus. Po pietų sudalyvaujam uždarymo ceremonijoje, kuri man kaip aiškus signalas – tai jau tuoj baigsis ir aš tų žmonių nebepamatysiu. Na, tiesa, yra reali tikimybė visiems susitikti po metų, bet per metus juk gali tiek daug atsitikti, jog negali žinoti. Ir kas ir kaip ten bebūtų, bus liūdna iš čia išvažiuoti. Įspūdžiai per dideli, vaizdai per nuostabūs, žmonės pernelyg nerealūs. Vakare vangokas bet su smagiomis detalėmis paskutinis vakaras ir mes dar išvažiuojam į barus – su Mahira pagalvojom – velniop, juk paskutinis vakaras, miego nevertas. Perėjom porą barų vėl prisišokom, prisijuokėm, prisikvailiojom ir paryčiais parbėgom namo.
Kita diena – laisva iki lėktuvo laukimo. Ryte išvažiuojam į miestą. Pirmiausia pasivaikštom po turgų, kuriame pardavėjai neįtikėtinai įkyrūs. Vėliau nuvažiuojam į paplūdimį, tačiau ir čia pardavėjai neįtikėtinai įkyrūs. Užsukam trumpam į parduotuvę, nusiperkam ką nors `užkąsti` ir grįžtam atgal į vietą – atsisveikinti su dar ten likusiais ir pasiruošti išvykimui.
Susėdę dar pažaidžiam keletą ramių, bet smagių žaidimų, nufotografuojam saulėlydį, kuris atrodo tiesiog pasakiškai. Tiesa – nuotraukose ne taip jau ir pasakiškai. Susikrovėm daiktus, paskutinį kartą pavalgėm visi kartu ir išvažiavom į Abidjan – kas pasilikti ten vieną naktį, kas [tarp jų ir aš] jau išskristi ir palikti visą ta nuostabią vietą.
Oro uoste dar susitinkam Ludgero, kurio apsauginiai, iki šiol nelabai aišku kodėl, nepraleido su pasu, todėl jis pavėlavo į lėktuvą ir jam teko pasilikti dar vienai nakčiai. Na, o mes, šešiese, pasilikome oro uoste laukti savo skrydžio, kuris, tikėjomės bus sėkmingas. Tikimybė nepasitvirtino. Kadangi turėjome kas tris, o kas keturis skrydžius, rizika kažkur pavėluoti buvo tikrai ne maža.
Ji tapo dar mažesnė po to, kai mūsų pirmasis lėktuvas vėlavo apie pusantros valandos. Negana to, išskridimą stabdė papildomas kiekvieno keleivio patikrinimas įeinant į lėktuvą. Lėktuve mus su Mahira aplankė istorinio juoko dozė, tad juokėmės iki ašarų planuodamos ką veiksim kai nusileisim Maroke ir suprasim, kad mūsų lėktuvas jau išskrido.
Juokai nebetapo tokie juokingi, kai nuvykom į Kasablanką ir paaiškėjo, kad kitas lėktuvas iš tiesų mūsų nelaukė. Trims iš mūsų sekėsi – jie gavo skrydžius vos keletą valandų vėliau, kita vertus mes, likusios trys – turėjom skrydžius tik kitą dieną. Kol sulaukėm bilietų praėjo nemažai laiko, dar ilgiau užtrukom kol muitininkai pagaliau praleido mane pro sieną. Apie bagažo paieškas net nešneku – visi mums kartojo, kad bagažas stebuklingai pats persikels į kitą lėktuvą, kuo aš niekaip nesugebėjau patikėti.
Blogybės tęsėsi išlindus į lauką – tai buvo pragaras ant žemės – karštis nenumanomas, oras sausas, bet net per sausas, toks jausmas kad pučia ne vėjas, bet karštas įjungtas fenas. Sulaukiame autobusiuko, kuris mus veža į viešbutį, bet jame kambario reikia laukti ilgai, tad mes tiesiog einame pietaut. Po pietų valandžiukei nusmingame ir vėliau dar mėginam pasidžiaugti Maroku, bet abi suprantam, jog tokiame karštyje tai neįmanoma.
Vakarėjant išvažiuoju iš viešbučio ir keliauju į oro uostą. Jame dar prasitrinu daugiau nei porą valandų mėgindama įsitikinti, kad mano bagažas bent jau įsės į lėktuvą – pasirodo jis nebūtų to padaręs, jeigu nebūčiau jo ieškojus per visus galus. Džiaugsmai tuo nesibaigę – vėl prakeliavus naktį ir beveik be miego šiaip ne taip išgyvenau tas kelias likusias valandas oro uoste ir susilaukiau dar vieno džiaugsmo mėgindama įlipti į paskutinį lėktuvą: `jūs negalite sėstis į lėktuvą, jeigu neturite bilieto` mane beveik tiesiogiai nužudė. Nežinau, ką ji turėjo galvoje sakydama `bilieto`, bet padaviau kažkokį lapą ir jis, pasirodo, jai tiko.
Kūnas grįžo, o mintys vis dar ten. Na, gal nebūtinai ten, bet su tais žmonėmis. Tie pokalbiai, tos šypsenos, tie žaidimai, visa atmosfera – aš jau visko pasiilgau ir jau laukiu kol metai praeis ir mes susitiksime vėl – kažkur Afrikos glūdumoje. Džiaugsmai dar tik prasidėjo.