Ne rojus, bet taip taip arti to.. Sardinija-Roma-Kopenhaga

„One day we‘ll die, Your love will stay as long as mine..“
Kiekvieną kartą išbraukiant dalykus iš „privalau padaryti iki mirties“ sąrašo, jis, rodos, turėtų trumpėti, bet jis ilgėja ir kažkas man kužda, kad taip niekada ir nepasibaigs – nes visada liks kažkas nepasakyta, kažkas nepadaryta, kažkas nepaliesta ar kažkas nepamatyta.
Tik rankos vis tiek nesvyra ir aš iš paskutiniųjų braukau tą progresyviškai ilgėjantį sąrašėlį savo galvoje – ir dabar, galvai sukantis nuo miego trūkumo ir minčių gausos bei jas lydinčios lengvos liūdesio apnašos – jau žinau, kad nors šios vietos ir šie įvykiai jau išbraukti, aš dar norėsiu ten sugrįžti, tai pamatyti, apie tai pakalbėti.
Nuotraukoms lėtai slenkant iš fotoaparato į kompiuterį, nesustojančios mintys susisuka į sūkuriukus, iš jų sukuria vaizdus, kurie, atrodo, buvo taip seniai, o kartu ir vos vos kątik.
Trumpasis mano kelionės maršrutas: Kaunas-Frankfurto Havn oro uostas – Alghero (Sardinija) – Roma - Milanas – Kopenhaga – Vilnius. Ilgesnėlesnis mano kelionės maršrutas apačioje.
Pirmoji diena
Pirmoji diena trumpa ir neypatinga. Dvi mergaitės susikrauna tris kuprines ir pajuda Karmėlavos oro uosto link. Ryanair‘o darbuotoja dar paprašo, jog susimokėtume už 3kg. Viršsvorio, tačiau šiek tiek pakoregavus kuprinės turinį priėmė „su keliais šimtais virš“ (keli šimtai šiuo atveju buvo lygiai 900). Skrydis nesukėlė didesnių nepatogumų, naktis praleidžiama Frankfurto Havn oro uoste laukiant rytinio skrydžio į, jeigu tikėtume dviem tenai anksčiau apsilankiusiomis personomis, rojų.
Antroji diena
Atskridus į Alghero miestą Sardinijos saloje pirmiausia pasiimame jau internetu užsakytą automobilį kadangi atvykom pažiūrėti gamtos ir paplūdimių, viešojo transporto variantas atkrito iš karto. Gauname mažiukę Fiat 60, net švytinčią nuo savo baltumo, pavadiname ją kūlverstuku ir vis dar netikėdamos, jog čia galima vaikščioti trumpomis rankovėmis, bei skaisčia ir vasariška saule, pajudam į kelią. Tampu šturmanu, apsiginkluoju žemėlapiu bei knyga apie salą ir judam per daug nestoviniuodamos – pirmoji stotelė “Grotta di Nettuno” (Neptūno urvai).
Urvus surandame nesunkiai, sunkius uždarytus vartus su užrašu “zona militaire”, deja, taip pat. Įamžinę aplinkinius vaizdus ir supratę, jog niekaip neįlįsim viduj pažiūrėti kaip gi tie urvai atrodo iš vidaus, dar užlipame ant šalia esančios kalvelės, vėl pasiekiame “zona militaire”, tačiau kadangi priartėjome prie panoraminių gražių vaizdų dar pabūname ir pasigrožime tuo, kas yra aplink. Sutarę vakare atvykti į miestelį pavadinimu Bosa, pajudam toliau. Dar stabtelim aikštelėje nusifotografuoti uolų ir vandens, tačiau grįžtame su fotografijomis ne tik gamtos bet ir keleto įdomiai atrodančių motociklininkų išvažiuojam supratę, jog ši vieta neveltui kažkieno vadinama rojumi.
Važiuojame į šiaurę tuštokomis gatvėmis į vieną iš miestų vaiduoklių – Agentiere. Kažkada buvusios kasyklos dabar tebėra apleistų namų ir nepapasakojamai gražių paplūdimių derinys. Išsukę iš kelio dar pasibastom netolimomis apylinkėmis, prisivažinėjam besisukinėjančiais, kylančiais ir besileidžiančiais kalnų keliukais ir pavakare atvykstam į Bosą – nedidelį visiškai Itališką miestuką su siauromis gatvėmis, garsiai kalbančiais ir rankomis besimojuojančiais vietiniais ir susitinkam dvi drauges, kurioms mūsų pirmasis vakaras Sardinijoje tampa paskutinis.
Apsistojame pas moterį, kurios taip ir nematėme, nes tą naktį jos nėra namuose. Kalbam, plepam ir juokiamės iki pilvo traukulių, prisimenam keliones, dalinamės įspūdžiais ir žemėlapiais apie tai ką reikia pamatyti ir kur tiesiog būtina užsukti svečiuojantis šioje saloje. Kartu ragaujam tipinį Sardinišką likerį – Mirtos, savo skoniu labai primenantį žalias devynerias ir galiausiai nukeliaujam miegot – laukia ilga rytojaus diena.
Trečioji diena
Ankstus rytas prasideda šaltu dušu, kuprinių pakavimu, apsilankymu nedidelėje parduotuvėlėje, atsisveikinimu su trumpam sutiktomis pakeleivėmis ir pirmojo “privalot nuvykti” paplūdimio paieškomis.
Važiuojam keliu ir supratę, jog turbūt šiek tiek persistengėm sukamės ir važiuojam atgal. Toli nenuvažiavusios esam priverstos sustoti, nes kelią mums pastoja avių banda. Aplink nesimato piemens ar kokio šuns, tad belieka tik kantriai laukti, kol tie balti vilniniai salos gyventojai teiksis pasitraukti mums iš kelio. Netrukus paplūdimį atrandam ir pasistatę kulverstuką einam link vandens. Paplūdimį neveltui praminėm mėnuliu, nes jis, sudarytas atrodo iš vienos didelės uolos, labai primena mėnulio paviršių. Tai, kad aplink nesimato nė gyvos dvasios tik sustiprina mėnulio efektą, nors besidaužančios bangos į krantus ir veidą liečiantis vėjas visgi įrodo, jog mes vaikštom vis dar ant savos planetos.
Važiuojam toliau, kelyje beveik nesutikdamos pakeleivių – vos keletą mašinų, dažniausiai stovinčių ir aplink nesimato jokių jų šeimininkų. Atjudam iki Santa Caterina, kur, idealiu atveju pagal turimą knygą, turėtume privažiuoti prie paplūdimio, nuo kurio atsiveria vaizdas į uolą su skyle joje. Užkylame ant kažkokio iškyšulėlio, kuris nori mus beveik tiesiogine ta žodžio prasme nupūsti į jūros dugną, tačiau nuo ten neatsiveria joks vaizdas į jokią skylę uoloje. Važiuojam toliau ir tą uolą visgi pamatom. Tiesa, tikrai ne iš tos pusės, iš kurios būtų reikėję, bet nors pamatom, užsidedam pliusą savo sąraše ir judam toliau – nors sala ir nedidelė, tačiau jos serpentininiai keliukai, ne italėms vairuotojoms iššūkis vis tik nelengvas.
Toliau tiesiog besivadovaudamos žemėlapiu sukom bet kur, kur ‘galbūt rasim kažką gražaus’. Stabtelim dar viename gražiame paplūdimyje, dar sutinkam bekeliaujančią italų šeimynėlę, su kuriais jau buvom netyčia susitikę praėjusią dieną ir sukamės važiuoti toliau, bet..nesėkmingai. Mūsų keliukas baigiasi žiedu, kuris turi tik vieną išvažiavimą – tą, kuriuo mes į jį ir įvažiavome. Apsisukam ir važiuojam atgal – prie didesnio kelio.
Važiuodamos dairomės į kairę ir į dešinę, kadangi, kiek teko girdėti, šiose apylinkėse galima pamatyti flamingų [kuriuos mes taip gražiai ir negailestingai vadindavom pelikanais]. Iš už kampo pasirodžius ežerui su daug baltų taškiukų jame ir man sušukus: “pelikanai, pelikanai”, mano bendrakeleivė paleidžia iš rankų vairą. Sustojam ir galvojam ką daryti – flamingai gerokai per toli, kad išeitų juos pamatyti ar nufotografuoti. Sukamės atgal ir važiuojam arčiau. Pirmasis pasirinktas keliukas pasibaigia miške akligatviu. Apsisukam ir važiuojam kitu keliuku, kuris nors ir nepasibaigia, tačiau padovanoja mums didelį džiaugsmą – daug balų, keletą gilesnių, kuriose mūsų kūlverstukas sugeba užklimpti.
Jau nebe baltas kūlverstukas turškiasi purvuose ilgokai, kol galiausiai man išlipus, o bendrakeleivei visiškai išdarkius duobeles jis pajuda iš mirties taško. Netverdamos pykčiu ir juokais važiuojam kuo toliau nuo tų nelemtų flamingų, tikėdamosis, jog dar mes juos kada nors pamatysim.
Važiuojam toliau ir užsukam į du paplūdimius – ryžiukų, kur smėlio nėra, o tik į ryžius panašūs nugludinti akmenukai ir kamuoliukų, kur visas krantas nusėtas rusvais beveik pūkuotais burbuliukais, dar jūros bulvėmis vadinamais. Kelionei besitęsiant žemyn vakarine salos dalimi aš vėl pamačiusi baltus taškus ežere klykiu: “pelikanai, pelikanai” ir mes sustojame. Šį kartą sėkmė geresnė – flamingus matom, pakankamai arti, kad galėtume nufotografuoti ir pastebėti, jog tie paukščiai pasirodo nuviliančiai ne rožiniai, bet balti. Keliaujame toliau.
Bevažiuodamos toliau ir sekdamos žemėlapiu privažiuojam beveik aklavietę – vienos mašinos pločio ilgoką tiltelį ant kurios puikuojasi “eismo nėra” ženklas, o kito kelio iš miestelio nėra. Pasinaudodamos prieš tai šį tiltelį kirtusių patarimais ženklą ignoruojame ir bėgame iš paskos kažkokiam italui tilteliu pirmyn. Pravažiuojame sėkmingai ir užsukame į miestelį, kuriame vėlgi pamatome paplūdimį, bangas ir uolas.
Kitas mūsų tikslinis objektas Piscinas su kopomis ir smėlėtais paplūdimiais. Keliaujame pirmyn, mūsų takas siaurėja ir prastėja. Privažiuojame žvyrkelį, tačiau drąsiai sukame juo, kadangi jau buvome girdėję, kad “taip ir turi būti”. Nusileidžiame kažkur apačion, kur kopų kaip ir nebesimato, bet randame raudonos spalvos upę (nemandagiai pavadinam ją šūdupe, tačiau po nakties tenka atsiprašyti, nes turbūt tai ji supykus pradėjo kišti pagaliu mums į ratus), važiuojam palei ją akmenimis, nes, kaip jau buvome girdėję tam, kad pasiektume kopas, raudonąją upę pasiekti reikia. Akmenims pasibaigus turime dvi galimybes – važiuoti per upę arba suktis atgal. Vakarėjant ir esant nenusakomam upės gyliui nusprendžiam suktis atgal – kopas iš toli pamatėm ir nusprendėm, jog jei norėsim daugiau, važiuosim į Nidą.
Keliaujant aukštyn pradėjo temti ir važiuoti sukinėtais keliukais tapo ne taip jau ir smagu. Šiaip ne taip pasiekiam miestą, susirandam aikštelę ir apsistojam. Naktį praleidžiam kūlverstuke.
Ketvirtoji diena
Diena prasidėjo labai anksti – vos tik išaušus. Važiuojame kalnų keliukais, sustojame Buggerru papūdimyje, toliau sukame į Ciala Domestica paplūdimį. Pasiekiama vadinamąjį ‘cukraus gabaliuką’ kur uola,atskilusi tarsi cukraus gabalėlis plūduriuoja jūroje. Toliau važiuojame beveik greitkeliu, vairuoti tenka man. Patenkame į salos sostinę, kur eismas daug intensyvesnis, o žiedai ant kiekvieno gatvelių susikirtimo.
Dar pavažinėjame aplinkėmis, aplankome Cala Reginą ir Arbatax dieviškai gražius paplūdimius ir sustojame visiškai kalnuose į miestelį Baunei, kur pasiliekame nakčiai – nakvynė kūlverstuke.
Penktoji diena
Važiuojame toliau, nes norime pamatyti labai gražų skardį. Važiuojant link jo mums kelią pastoja veršiai, kuriuos lėtai lėtai apvažiavę leidžiamės žemyn beveik žvyrkeliu, nuvykstam iki vietos, kur toliau važiuoti nebegalima. Paliekame kūlverstuką ir pėdinam palei jūrą. Keliuką mums vėl pastoja nuo bandos turbūt atsiskyręs veršis, kurį apėję miškeliu leidžiamės tolyn. Ateiname akligatvį, kur galima nebent plaukti akmenuota upe. Nenorėdamos rizikuoti gyvybe lipti į gilią ir akmenuotą upę, pasigrožėję itin Norvegiją primenančiomis uolomis, sukamės atgal. Pakeliui dar kelią mums pastoja laukinės kiaulės, kur kiauliukai, itin nagli padarai, net pyptelėjus tik krūpteli, tačiau nesivargina pabėgti nuo ant kelio esančio mėšlo, knisinėjasi toliau. Šiaip ne taip pravažiavę judame toliau.
Toliau važiuodamos aplankom įvairius paplūdimius tiesiog be pavadinimų, mėgaujamės saule, smėliu, uolomis ir vandeniu, užsukam į Capo Coda Cavallo. Vakare nusėdam Golfo Aranci, kur, šiaip ne taip po kokio penkiolikto karto sukant ratu vienpusėmis gatvėmis, surandam viešbutuką, kuriame įsikuriame vienai nakčiai.
Alus vakarienei, minkšta lova naktį ir patiekti pusryčiai su bandelėmis ir apelsinų sultimis atrodo lyg rojus.
Šeštoji diena
Mes pasukam toliau, kur, pasak pasakojimų, turime lipti į kažkokį švyturį. Pastatome automobilį ir kylame. Pirmiausia pasibaigia keliukas ir prasideda miškelis. Einame toliau – galiausiai baigiasi miškelis ir prasideda neprabrendami dygliuoti krūmai, pro kuriuos grūstis neturime jokio noro, tad, nepamačiusios švyturio, sukamės toliau – draugiškai nutarę, jog surasim savo švyturį.
Važiuojame toliau, kur turėtume atrasti didelę krūvą vėjo nugairintų akmenų. Krūvą randame, tačiau užtvertą tvoromis su užkeltais varteliais. Pamėginame pasiekti vietą iš kitos pusės – mums pasiseka, tačiau džiaugiamės neilgai, nes taip pat prieiname tvorą. Važiuojame toliau.
Naiviai tikėdamosis, jog dramblį tai jau tikrai atrasime, važiuojame toliau. Ir kokia sėkmė – dramblys yra prie pat kelio, tad jį pasiekiame be didelių sunkumų, nufotografuojame atminčiai ir judame toliau, link Alghero miesto, kur esame sau prisižadėję šikarną vakarienę.
Šiek tiek pasivaikščiojame po senamiestį užsukam į vieną kavinukių, užsisakome naminio vyno ir spaghetti su jūros gėrybėmis. Mėgaujamės vynu, itin skaniai paruoštu maistu ir net nelabai norim pagalvoti apie grįžimą į kūlverstuką paskutinei nakčiai Sardinijoje.
Grįžtame prie oro uosto, pasistatome lovą ir užmiegame.
Septintoji diena
Anksti ryte pakilę nuvykstam į degalinę (kitaip liaudiškai tarpusavyje fuelka vadinamą), pavalgydinam kūlverstuką paskutinį kartą, grąžiname jį agentūrai, sulaukiame lėktuvo ir išskrendam – Roma mūsų jau beveik laukia.
Romoje susitinkam tas pačias keliauninkes iš Sardinijos, nueinam iki bažnyčios, dekoruotos žmonių kaulais, nusileidžiam link Panteono, kuris uždarytas, dar aplankom vieną itin skaniai atrodančią ir itališkomis kainomis nebrangią piceriją, suvalgom po picą. Dar aplankom vieną parką, kuriame, pasak vietinių, vakarais renkasi žmonės tiesiog praleisti laisvalaikį ir išsiskiriam – mes pas Alberto.
Atvykstam pas Alberto ir visą vakarą prašnekam apie beleką prie vandens taurės. Einam miegoti ir ryte pasiryžtam užkariauti Vatikaną.
Aštuntoji diena
Anksti ryte nuvykstam į Vatikaną ir atsistojam į eilę prie muziejaus. Apžiūrim visas garsenybes ir brangenybes, apsilankom Siksto koplyčioje, kurios fotografuoti, déjà, negalima. Apsilankom Vatikano aikštėje, nusileidžiam į Petro ir Povilo bažnyčios rūsius, pasivaikštom po pačią bažnyčią, kuri padaro nesitikėtą įspūdį. Į kupolą nekylam, nes jau prisiklausėm patarimų, kad yra daug kitų vietų, nuo kurių atsiveria Romos panorama.
Patraukiame į parką, ten pailsime, grįžtame atgal į miestą, tačiau pavėluojame užeiti į Koliziejų ar Forumą, tad dar pasibastom po miestą, nueinam iki Venecijos aikštės, ispaniškų laiptų ir Popolo aikštės. Vakare grįžtam itališkos vakarienės pas Alberto ir išleidusios jį pas draugus mėgaujamės raudonu itališku vynu.
Devintoji diena
Anksti ryte mus prižadina neįtikėtinas knarkimas, kurį sukėlė pas Alberto nakčiai apsistoję draugai ir visus juos palikusios judam iki Termini traukinių stoties, nusiperkam bilietus iki Milano kitai nakčiai ir važiuojam iki Romos forumo. Pasivaikštom po jį, aplankom senuosius Romos miesto griuvėsius, užeinam į Koliziejų, prisidarom per proto daug nuotraukų ateities prisiminimams, pagaliau ištaikom laiką užsukti į Panteoną, apžiūrime jį iš vidaus, dar suvalgom po skanią ir nebrangią picą, pirktą iš linksmo ir besišypsančio Marko, paklaidžiojam po Romos gatveles ir grįžtame pas Alberto prižadėtajai ‘pasta carbonara’. Stebim visą stebėtinai nesudėtingą paruošimo procesą, mėgaujamės baltu vynu ir su pasimėgavimu valgome makaronus.
Dešimtoji diena
Pakankamai lengva ir paprasta. Tiesiog nuvykstame į parką, kur praleidžiame didžiąją dalį laiko nieko neveikdamos, dar paklaidžiojame Romos gatvėmis, grįžtame pas Alberto, apsiperkame įvairiausių lauktuvių, susikrauname visas kuprines ir važiuojame į stotį – šiandien ilgoji kelionė naktį traukiniu į Milaną. Traukinyje šiaip ne taip susirandame savo kajutę, iškraustome iš jos vieną juoduką ir pasiliekame ten su porele ir dar dviem labai paslaugiais juodukais. Naktis traukinyje.
Vienuoliktoji diena
Ryte nubudę ir išsikraustę iš Milano nusprendžiame nerizikuoti ir katedros neieškoti – važiuojame tiesiai į visiškai atnaujintą ir padidėjusį Malpensos oro uostą, kur sulaukiame skrydžio ir keliaujame jau į mažiau šiltą Kopenhagą.
Pakeliui iš oro uosto pas bendrakeleivės draugus dar sužinome, jog mūsų laukia ne tik kuprinių nusimetimas, bet ir naminė sriubytė, važiuojame dar labiau laimingos.
Pasiruošiame ir išvykstame į centrą – šiandien didžioji Airių šventė – Šv. Patriko diena, tad Dublineris (baras) pilnutėlis švenčiančių žmonių. Netikėtai mums tenka tą vakarą pradirbti už baro, o man pasitreniruoti prieš ateinančias dienas. Po to pabaigiame darbą ir grįžtame pas visus mano bendrakeleivės draugus, dar išgeriame po bokalą daniško alaus ir važiuojame namo – kitą dieną nusimato darbas.
Dvyliktoji diena
Ryte – vykstame į Dublinerį, kuris, po vakar nakties atrodo baisiai netvarkingas, atidarome barą, tačiau jis neįtikėtinai tuščias, tad dirbtigal net kiek ir nuobodoka. Pasibaigus mūsų pamainai dar pailsime, išgeriame po bokalą alaus ir grįžtame ‘namo’, kur jau esame prisižadėję pagaminti ‘pasta carbonara’ ir pažiūrėti filmą. Naktis lovoje.
Tryliktoji diena
Turbūt intensyviausia Kopenhagoje. Ryte pakylame ir važiuojame apžiūrėti Kopenhagos įžymybių – karalienės rūmų, katedrų ir bažnyčių, gatvelės palei upę, labai primenančios Bergeną, undinėlės, kuri pasirodo tėra maža boba su kojomis ant akmens. Likus valandai iki darbo pamainos pradžios grįžtame į Dublinerį, pavalgome ir prasideda darbo vakaras. Visą vakarą mokausi ir pilstau alų, gaminu airiškas kavas, darau nesudėtingus kokteiliukus ir stebiu nežinia ką švenčiančius žmones. Užsidarome apie trečią valandą, susitvarkome ir paryčiais grįžtame namo. Naktis lovoje.
Keturiolikta diena
Leidžiame sau pamiegoti ir gulinėti namuose nieko neveikiant – nes laukia ilga darbo naktis. Prieš darbą dar užsukame į nediduką barą ‘John Bull’, kurį įsimyliu iš pirmo žvilgsnio. Ten mus užkalbina labai įdomi danė, kuri pasirodo buvo mano bendrakeleivės bendrakursė ir kartu mokėsi. Vėliau prie mūsų prieina jos vaikinas, tada vėl ji, kur mes pravedame jai nedidelę ‘meilės’ terapiją, jog jis tikrai nemėgino mūsų kabinti, o tik kalbėjosi ir ją vadino mergina.
Po poros valandų grįžtame į Dublinerį – prasideda darbas. Pradirbam iki keturių, užsidarome barą ir dar porą valandų sėdime su kitais darbuotojais, kalbėdami apie šį bei tą, o aš mėginu vieną airį vaikinuką prisiminti kaip būtų “mano mažas gražus aštuonkojis” airiškai.
Grįžtame namo jau visiškai prašvitus ir einame miegoti. Naktis vėl lovoje.
Penkiolikta diena
Paskutinę dieną jaučiamės keistai. Važiuoti niekur nesinori, norisi likti čia ir niekur negrįžti. Nuvykstam į Krisčianią, kuri vadinama kaip atskira respublika ir kurią tiesiog privaloma pamatyti, tada dar grįžtam namo, pasiimam mus priglaudusį ir mums sriubos išvirusį bei keksą iškepusį vaikinuką ir važiuojam atgal į Dublinerį paskutinei mūsų nakčiai mieste.
Po kiek laiko, mano zyziami, pasukam į John Bull’ą, kur prisijuokiam, prisikalbam, pažaidžiam įvairių žaidimėlių, atsisveikinam ten dirbančiu Rickiu, dar kiek pasėdim vietoje, kurios žinau, pasiilgsiu labai ir labai, ir einam atgal. Pakeliui dar užsukam paragauti tipinių daniškų dešrainių bei nukeliaujam į Dublinerį atsisveikinti su visais, su kuriais aš susipažinau, o mano bendrakeleivė susitiko vėl.
Grįžtame namo neplanuotai vėlai, susikrauname kuprines ir supratę, jog liko vos pusantros valandos miego, skubame miegot.
Šešioliktoji diena
Paskutinė, sunkiausia ir liūdniausia diena - dar miegodamos atsisveikiname su mus priglaudusiais mielais žmogeliukais ir pajudame oro uosto link. Mano nugarą spaudžia bendrakeleivės išsvajotasis sidras, oro uoste dar viršydamos bagažo svorį, permetam gal aštuonis kilogramus saldainių ir makaronų į rankinį bagažą ir velniškai norėdamos miego lipam į lėktuvą.
Kelionė baigiasi ir žinom kad metas namo. Žinom, kad abi to nenorim. Bet taip pat suvokiam, jog kitaip nebus.
-----------------------------------
Dar dabar per mintis šuoliuoja prisiminimai. Sardinija ir jos nesugadinta gamta bei nenupasakojamai gražūs paplūdimiai, saulė, jūra, bangos ir kalnai. Roma ir jos senosios liekanos, primenančios, jog mes esame tokie laikini ir taip trumpai šioje žemėje.
Kopenhaga, kurioje buvau pirmą kartą ir nieko nepažinojau, kuri niekada netraukė, tačiau dabar ten vis tiek norisi sugrįžti. Rodos nieko nepalikau, nieko nepraradau, tačiau pamačiau visiškai kitokį gyvenimą, susipažinau su begale nuostabių žmonių ir tiesiog per greitai turėjau išvykti.
Atrodo, jog nebėra jėgų pradėti terapiją – naujos kelionės planavimą. Kol kas nori tiesiog sugrįžti ten, kur kątik buvau. Kur jaučiausi rami ir saugi. Kur gyvenimas atrodo slysta kitaip ir kur mintys atrodo buvo kažkur nuklydusios. Dabar gi, galva tiesiog sprogsta nuo klausimų ir prisiminimų. Ir nors aš to nežinau, tikiu – aš ten čia grįšiu. Anksčiau ar vėliau, ilgiau ar trumpiau, tada arba kitada. Nenoriu viso to nugramzdinti į praeitį. Vėl vartau nuotraukas ir šypsausi – buvo smagu. Buvo gerai. Buvo. Dar bus.