Viskas prasideda nuo ryto, kitaip žinomo kaip penktadienis po penktadienio, išaušimo su dideliu miego trūkumo prieskoniu, padidintu jautrumu ir jautria reakcija į bet ką.. Na, bet kam gi nepasitaiko..
Pirmiausia sulaukiu skambučio iš draugės – ji nori pas mane pernakvoti, nes kitą dieną [a.k.a. šeštadienį] iškeliauja į žygį. Pokalbio metu išaiškėjus koks tai žygis ir kad aš labai norėjau jame dalyvauti, bet buvau tiesiog primiršta [bet vėlgi, kam nepasitaiko?], mano principai šoka aukščiau bambos ir įkalbinėjimams vis tik prisijungti tesugebu atsakyti „ne“ arba „nežinau“. Kvaila, kartais kai pagalvoji, leisti principams imti viršų.
Po ilgų dvejonių ir abejonių, nusprendžiu spjauti laukan tuos kvailus principus ir pasinaudoti galimybe sudalyvauti dar niekada neišbandytame žygyje. „Bus smagu“ mane užtikrina aplinkiniai ir aš „pasirašau“.
Vakare sulaukiu savo stovyklautojų ir prasideda komedija – nes kitaip to nepavadinsi. Pirmiausia verdamės sriubytę, kalbamės apie viską, kas įvyko mūsų gyvenimuose iki susitikimo ir juokiamės iki ašarų. Niekaip nebaigiantis putoti alus kažkodėl visas juokina iki pilvo skausmų, o nuo to prasideda isterinio juoko periodas „iki negalėjimo“.
Po ilgų kalbų, juokų ir bokalo balto alaus (kiekvienai po vieną), mūsų šutvė garbingai paskelbiama OLGA [žinanties apie ką, šios keturios raidės reiškia DAUG] ir pradedami kurti kvaili, neįtikėtini, bet itin smagūs ateities planai – kaip antai baro „Olgos lariokas“ atidarymas ar rusų kalbos „što, gdie, kuda“, „sam ty baran, o ariol“ mokymasis. Liepos 25 iškilmingai paskelbiama Olginėmis ir visi to vakaro dalyviai [3] prisižada šią ypatingą šventę minėti.
Galiausiai paryčiais susistovyklavusios mano kambarėly užmiegame iki ryto [nes rytojus pareikalaus jėgų, ištvermės ir geros nuotaikos, taip kad piknaudžiauti OLGOS neišblėstančiu džiugesiu nevalia]. Rytas, išaušęs po Olginių, kažkuo labai primena mielus Turkijos rytus, kuomet pagal tiksliai sudėliotą planą kiekvienas asmuo keliasi tik tada, kai tai jau tampa „būtina“ arba „neišvengiama“, pavalgomi pusryčiai, supakuojamos kuprinaitės ir patraukiama iki stoties.
Turiu pripažinti, kad pradžioje maniau, jog jausiuosi labai keistai. Žygyje dalyvauja tarpusavyje daugiau ar mažiau pažįstami žmonės ir aš – kažkokia mergiotė, tiesiog iš niekur, tiesiog sumąsčiusi, jog jos gyvenimas pasidarė per paprastas ir jai reikia nuotykių [na, nuotykių aš gavau, su kaupais ir per kraštus]. Keletas formalių susipažinimo ritualų, po kurių vis tiek niekada neprisimeni nė vieno vardo, perkami bilietai ir pajudama į Varėnos rajone esantį kažkokį kaimą [iki šiol turiu pažiūrėti į savo traukinio bilietą, kad galėčiau pasakyti pavadinimą].
Nuvykę į vietą dar pasivaikštome po civilizacijos per daug nesuniokotą kaimelį, pavalgome „prieš ilgąjį kelią“ ir, užsikrovę savo pusę gyvenimo ant pečių, pajudame link vietos, kurią žino tik mūsų žygio vadovai.
Kelionė ne itin ilga ar sunki, tačiau po kelių valandų ėjimo per miško takelius, Ūlos pakrantę po kaitinančia saule – rankos ir kojos jautė, jog šiokį tokį darbą jos atliko. Keliavimas buvo smagus – ypač man, tam, nieko nepažįstančiam padarui, kuris, iš anksto nežinodamas, jog tai bus TOS vietos, dabar prisiminė, kaip tais pačiais keliais važinėjo ir keliavo dar vaikystėje – net nebesuskaičiuojamą kartų kiekį vasaromis su tėvais ir jų draugais. Savo stovyklavietėje procedūros įprastos – pavalgom, pasiilsim, išsistatom savo naujuosius laikinuosius namus {a.k.a. palapines], sulaukiam dar dviejų naujų draugų [pataisymas – naujų draugų man] ir pradedam pasiruošimą tam, ko dar nežinome.
Beje, man iki šiol keista, kaip žmonės taip mane priėmė kaip savą į tą kompaniją. Nebuvo nei kreivų žvilgsnių „ką tu čia veiki?“ nei kvailų replikų, tik mieli, besišypsantys veidai ir pagalba, kad ir ko bereikėtų. Buvau vienas iš jų, tiesiog naujas.
Dar pamenu, kai reikėjo prisistatinėti – pasisakiau, jog greičiausiai iš visų esu seniausia [iš tikro ir buvau seniausia, ech.. ir kur tas laikas taip lekia?] ir kad jau nebesu studentė – bet vis tiek buvau toks pats žygio dalyvis kaip ir visi – ėjau tuo pačiu keliu, lanksčiausi po tais pačiais rąstais ir nukritusiais medžiais, laukiau savo eilės prie šaltinėlio...
Taigi „žaidimas“ arba kitaip – karo pratybos prasidėjo. Kai kurie, žygyje buvę su tavimi išvien, tavo neatpažįstamais, rėkiančiais ir komanduojančiais „šefais“, kuomet mes visi buvome tie paprasti eiliniai, turėję klausyti kiekvieno komandos. Teko nemažai – bėgti, šliaužti, krypuoti žąsele, vėl bėgti, vėl šliaužti, gultis ir stebėti aplinką (kai kuriems, nepasisekusiems ant skruzdėlyno], vėl bėgti, vėl krypuoti... Ir taip, rodos pasaka be galo [nors jeigu kas būtų žiūrėjęs į laikrodį, pasaka nebuvo ilga).
Mūsų misija, beje, buvo nueiti iki priešo teritorijos, pasiimti iš ten slaptą ginklą ir grįžti sėkmingai iki savo stovyklavietės.
Suradę ginklą ir praėję pro „dujų dūmus“ radome savo „slaptąjį ginklą“ geriau pažįstamą kaip rąstgalis. Mūsų draugai, tuo metu tapę šefais, negailėjo nei replikų, nei šūksnių, nei smėlio, pilamo ant nugaros.. Žodžiu viskas vyko daugiau mažiau taip, kaip vyksta karo pratybose [turbūt, nes tai mano pirmosios karinės pratybos, bet turiu pripažinti, pakartočiau tai dar ir vėl ir vėl]. Galiausiai turėjom „džiaugsmą“ lipti į ledinę Ūlą pernešti savo „raketos“. Kas nežino – galiu patikinti, Ūla yra pakankamai srauni upė, ypač kai įkliūni į duobę, kurioje nebesieki dugno.
Taigi benešant mūsų „raketą“ kurios buvo nevalia sušlapinti, buvau antrasis einantysis [po dvimetrinio Mažylio ;)] ir, įkliuvus į duobę, pasinešiau srovės linkme. Nenorėjau, bet turėjau pasirinkimą – arba nerti galva ir skęsti arba bent būti nuneštai tolyn arba mėginti kabintis [bejėgiškai, beje] į virvę.. Vienas iš „šefų“ ten buvo [jie juk žinojo apie sraunumą ir duobes] ir, laikydamas virvę dar bandė prilaikyti ir mane [ir visus likusius einančius po manęs] – šiaip ne taip išsikapanojau iš tos velnio duobės [Ačiū dar kartelį, Žiauny ;)], kėlėme „raketą“ į viršų. Nusigavus į stovyklą, slaptąjį ginklą teko įkasti į smėlį [nagučių ekskavatorius darbavosi iš peties], nušauti „priešą“ ir žaidimas baigėsi [aleliuja].
Žaisti baigėme itin žaismingi ir gražūs – visos kūno ertmės buvo pripildytos purvo ir smėlio, visi išsimauzoję kaip maži vaikai [arba kaip kareiviai po pratybų], ėjome maudytis atgal į srauniąją Ūlą [su rūbais, batais ir viskuo, ką turėjom ant savęs]. Tai buvo pakankamai smagi atrakcija iki suvokimo, jog „ups... aš neturiu papildomų batų arba kelių..].
Šiam etapui praėjus, prasidėjo antrasis – laužas, pokalbiai, gurkšnojimai, žaidimai. Žaidėm skaičius ir raides [ech, dievinu aš tą žaidimą]. Taisyklių čia neaiškinsiu, bet žaidimo esmė yra arba pabučiuoti vidury rato sėdintį žmogų arba neleisti to padaryti ketinančiam. Išvados po šio žaidimo – smėlis nėra skanus užkandis [kiekvienas po visko dar kratėsi jį iš visur iki pat šiandien], bučinio kaina gali būti brangi, tačiau aš vis tiek sugebėjau laimėti „kovą“ prieš kelis kariūnus [nesveikai tuo didžiuojuosi ir to neslepiu, tačiau gavusi „sunkusis kraštas“ pravardę, ne itin nudžiugau]. Buvo visko – ir pernelyg greitų, pernelyg reaktyvių, pernelyg stiprių ir pernelyg nepasiduodančių – bet žaidimas išėjo iš ties vykęs – išskyrus smėlio barstymą visur iki pat žygio pabaigos [jis užsiliko absoliučiai visur – galiu garantuoti, kad net dabar, išsiplovus savo gaurus, iš jų galėčiau išbarstyti keletą smėlėtų kuopelių]. Žaidimo reziumė – be smėlio visur – keletas spyrių [netyčinių, tikiu], keletas nubrozdinimų ir mėlynių ant mano kūno [bet, kada gi buvo kitaip?]
Ai, dar turbūt pamiršau paminėti, kad kaip tik šeštadienį buvo mano vardadienis [Big Day – kaip mano vienas draugas pasakytų], tad komentarų apie tai ir sveikinimų neišvengiau. Buvo smagu. Ypač smagu buvo stebėti žvaigždes, ieškoti krentančių ir galvoti norus.
Nuėjus miegoti niekaip nepavyko atsikratyti „žiauriai šalta“ pojūčio. Vis pabusdavau nuo kalatojimosi ir kūno, purtomo šalčio [kaip ryte paaiškėjo, nereikėjo jaustis vienišai – tai buvo praktiškai visiems].
Dar šeštą ryto visas mūsų palapinės ekipažas atsibudęs vėl prisijuokėm iki ašarų, apšnekėjom visas įvykusias nesąmones, kūnus, krečiamus šalčio, prisiminėm Olgos larioko idėją, dar pasijuokėm ir nusprendėm pamiegoti dar šiek tiek.
Rytas.. Atsibudome, susipakavome likusius daiktus, pavalgėme pusryčius ir patraukėme kitu miškingu keliu civilizacijos link. Nuvargę kūnai slinko traukinio link [sėkmingai]. Traukinyje buvo ramu – vieni žaidė, kiti miegojo, treti tiesiog važiavo tikslo link. O man prasidėjo gerumo priepuolis – buvau pavargusi, tačiau nesveikai laiminga ir patenkinta. Nors ir kūnas buvo pavargęs, aš jaučiausi neįtikėtinai pailsėjusi ir laiminga. Seniai taip smagiai ir aktyviai leidau laiką ir buvau su tokiais nuostabiais žmonėmis. Reikia pripažinti – tai tikrai geriausias vasaros savaitgalis šią vasarą.
Dabar sėdžiu namuose, gurkšnoju lauktuvinį estišką alų ir šypsausi – nerealus savaitgalis. Nerealūs žmonės, smagus prasivaikščiojimas miškais, keletas į vietas susidėsčiusių, prieš tai ramybės nedavusių minčių ir žinojimas, jog aš dar būtinai tai turiu pakartoti – kada nors, kai baigsis visas kelionių ir darbų maratonas.
Mes dar tikrai įgyvendinsim pasivaikščiojimo miškais idėją, pasimaudysim šaltoje upėje, pažaisim karą ir skaičius bei raides, Olgos idėją ir dar daug daug kitų..
Jaučiuosi neįtikėtinai gyva, nors ir neįtikėtinai nuvargusi.
Ačiū ir ačiū visiems, kurie ten buvo, kurie padėjo, kurie šypsojosi ir kurie tarė žodžius [nors, esu tikra, kad nė vienas iš jų čia neužklys ir to neperskaitys.].
No comments:
Post a Comment