9 Sept 2008

..Nežinau..

..Neklausk, kas man darosi, nes aš neatsakysiu.. Ne todėl, kad nenoriu, kad slepiu ar kad bijau.. Aš nežinau. Aš nežinau kas man darosi - ir nepurtyk galvos, mane tai gąsdina ne ką mažiau.

Mano apsivėlusi čakra vis mėgsta išlįsti, pasivaidenti prieš akis [ar akyse] ir vėl, kada tik panorėjusi grįžti atgal į savo suveltą guolį. Atsiveria, kai mažiausiai to tikiesi ir užsiveria, net nepaaiškinusi kodėl pravėrė savo kakarinę. Na, tebūnie - tai mano čakra ir aš turiu su ja gyventi.. [Bet galėtų ji nors susišukuoti...]

Šiandien man nebejuokinga. Nežinau, tiesiog nebejuokinga. Ar šiandien aš pagaliau supratau, kad tai tėra pokštas, nesėkmingas bandymas pajuokauti ir vaidinti šmaikščius? Keistuoliai tie žmonės [ne tik jie visi. Aš ne kitokia. Aš irgi keistuolė]. Tačiau šiandien manęs tai nepriverčia nusišypsoti - šiandien mane tai piktina ir graudina. Kodėl? Aš klausiu kodėl savęs ir klausiu čakros. Pati atsakymo nežinau, čakra visa apsipatenkinus ir laiminga, žinodama daugiau už mane, bet tyli, lyg kas jai būtų pasiūlęs už tai apvalią sumelę. Tavęs neklausiu. Galbūt reikėtų, bet man labai į mintis beldžiasi idėja, kad tu, kaip ir aš, tiesiog nežinai atsakymo.

Nejučiomis šiandien prisiminiau "just for fun" - tarsi emocinio peilio pjūvį tiesiai per dešinį širdies skilvelį. Kažkodėl situacija man pasirodė labai panaši. Ar tai jau pabaiga? Tada tai buvo pabaiga.. Paskutinis lašas. O dabar?

Aš labai noriu ir labai tikiuosi kad mano čakra rytoj užsivers. Galbūt susipainios savo veltiniuose ir nesugebės pakišti kojos man pakeliui į gyvenimą. O galbūt minkštai ir šiltai užmigs, šiandien išsiurbusi visą mano energiją, kad nė nebepabus.

Tu nežinai, bet aš galiu tau tyliai pasakyti [tyliai kaip ir sau į rankovę kad kartas nuo karto keiksnoju tave]: atsirado naujas objektas. Tiksliau - objektai. Ir tai taip smagu, jaučiuosi vėl lyg man būtų penkeri, o teta, parvykusi ir didelio ir baisaus bei tolimo užsienio man būtų parvežusi saldainį, kokių čia, Lietuvoje dar negalėdavom gauti. Džiaugiuosi kaip mažas vaikas ir vis laukiu nesulaukiu to momento, kol vėl galėsiu nueiti prie dėžutės, išsivynioti blizgantį popierėlį ir suvalgyti saldainį.. Mmm... tą šokoladinį, su karamelės įdaru saldainį.. Ne, aš nevalgau savo objektų, bet jie man atneša tiek pat džiaugsmo kaip ir tas saldainėlis vaikystėje.

Ar žinai ką reiškia objektai? Tai nėra tiesiog objektai, bet aš netikiu, kad tu kada nors tai suprasi. Aš pagaliau vėl galiu eiti ir pasitikti savo ateitį. Juk ateitis negalima, kai tau į parankę skaudžiai įsikabinusi praeitis. O dabar?.. Praeitis nebesuspėja su mano spitriu žingsniu. Ir ji mane paleidžia. Aš dar nesugebėjau pavyti ateities, bet aš link jos judu.

O jeigu ne? Juk aš visada galiu pabėgti. Ir tu tai žinai. Mes abu žinom, kad aš imsiu ir pabėgsiu. Tiksliau neimsiu. Atvirkščiai - atiduosiu ir pabėgsiu. Bet tu t
o niekada nesuprasi. O aš? O aš ir vėl nusišypsosiu.

Ačiū. Tu neįsivaizduoji už ką ir nežinai kodėl. Bet davei daugiau negu galėjai pagalvoti. Ir daugiau nei galėjai. Tai vadinama melu ir apgaudinėjimu. Bet tebūnie - juk kaip ten sako: nepagautas ne vagis.

Aš visada liksiu nepagautu vagimi. Vogsiu tai, kas tau yra svarbiausia ir brangiausia. Nepyk, aš juk netyčia. O ir tu pats palieki pravertas duris, kad galėčiau pasiimti ir nebegrąžinti..

Užsisvaigau. Ir niekas nesupras. Labanakt.