Dažniausiai, kai tau pasiūlo kartu varyti „į Turkiją“ noromis nenoromis įsivaizduoji perpildytą paplūdimį, žmones besimėgaujančius saule ir jūra bei nesibaigiančiais vakarėliais iki paryčių. Turkija, kurią pažįstam mes – šiek tiek kitokia. Joje retai išvysi jūrą, nuo saulės ir to smegenis lydančio karščio nepabėgsi, tačiau pamatysi tai, kaip žmonės gyvena iš tiesų.. Arba tiesiog surasi daug naujų draugų, su kuriais, vis dar naiviai tikiesi ir manai kad žinai, jog bendravimas nenutrūks vos praėjus „pasidalinkim nuotraukomis“ bumui.
Į klausimą „ar nori į Turkiją?“ niekaip negaliu atsakyti ne. Šį kartą irgi negalėjau. Norėjau, reikėjo, turėjau. Na, gal tiesiog labai ir labai norėjau. Rugpjūčio 17 ilgai lauktas ir labai ilgas kelias prasidėjo. Pirmiausia Vilnius-Ryga autobusas, be nuotykių ir be padangų sprogimo. Antrasis kelionės etapas – skrydis į Stambulą ir dilema „lekiam pažiūrėti kaip iš tiesų atrodo tas milžiniškas miestas ar ne?“. Turbūt nereikia ilgai spėlioti, kad nusprendėm ignoruoti sunkias kuprines ir lagaminus ir nulėkti pažiūrėti į SultanAhmet‘ą ar HagiaSofia‘ą. Deja, šiek tiek apsiskaičiavus vertinant žemėlapio suvokimo galimybes, į metro atlėkėm beveik paskutinę minutę – juk žinom, kad jeigu nespėsim į mūsų naktinį autobusiuką, laukia nemenki nemalonumai. Metro kaip ir priklauso – stovi ir net nesiruošia judėti. „Matyt bėgius keičia“ buvo mano, jau surimtėjusio dėl prastovų, komentaras. Bet mes pajudėjome. Laikas ėjo, o mūsų stotelė nelabai buvo linkusi priartėti. Galiausiai, likus vos kelioms minutėms iki išvykimo į autobusą visgi kojas sukėlėme.
Labai juokinga buvo kai angliškai nekalbantis vairuotojas mums aiškino apie tai, jog važiuoti reikės taip: „pamukkalė-minibus-denizli“, nes apie tai, jog mes važiuojam į Denizli ir į jokią Pamukkalę mums nereikia, jis girdėti nenorėjo. Bilietų irgi neturėjom, jie buvo nupirkti ir užstrigę Denizlyje, tad keletą kartų reikėjo mėginti tai išaiškinti mums vežusiam autobusui. Prisijuokėm iki prašymų tai daryti tyliau..
Ryte mus pasitiko draugai turkai ir mes visiškai atsidavėm į jų rankas – dabar mūsų laikas apie nieką negalvoti ir leisti jiems mumis rūpintis. Dar susitikimom su kitais projekto dalyviais, likusiomis lietuvėmis [iš Olgos Larioko] ir prasidėjo džiaugsmai ir vargai.
Net neįmanoma nupasakoti visko kas buvo ir kaip vyko. Savi bajeriai, dainos, ašaros iš juoko ir skausmo, visiškas atsipalaidavimas ir plaukimas pasroviui.. Tu turėjai ten būti, kad dabar suprastum kaip jaučiamės. Buvo visko – ir lietuviškų dainų skambant gitarai ir ulkerio sausainiais varomų autobusų. Turėjom pinkį ir makaulę, kurie kėlė juoką vien savo pasirodymu, mažulį, kurį galėtum dėti ant žurnalo viršelio.
Lietuviai beveik visada buvom dėmesio centre. Pradžioje dainuodavom visomis gerklėmis visur, kur tik buvom – prie stalo, pakeliui namo, autobuse, prekybos centre.. Žaidėm žaidimus, kvietėm visus burtis kartu vakarais ir ką nors naudingo nuveikti, o ne tiesiog eiti miegot. Juokėmės visa gerkle ir tiesiog negalėjom sustoti. Iki šiol krykštauju prisiminus žvilgstinį, skrybiną, pėdalkus ir visus kitus nesąmoningus priežodžius, kurie ten ir tada, atrodo, buvo vietoj ir laiku, tačiau čia jų jau niekas nesupranta. Lietuvių komanda buvo nereali – tiesiogine ta žodžio prasme. Visi skirtingi, bet trenkti ir linksmi, tokie, su kuriais niekada nebūtų liūdna. Užtenka tik prisiminti kaip naikinom alkoholinį arbūzą, kaip girdėm visus projekto dalyvius gėrimais tunelio žaidime, kaip kūrėm „olgos larioko“ planus, žaidėm vaikiškus žaidimus.. [sąrašas be pabaigos].
Turėjom savo nuosavą sauną/pragarą ant ratų – mūsų autobusas, kuriame nebuvo kondicionieriaus, tad įlipus į jį neįmanoma kvėpuoti ir gyventi buvo ne tik mums, bet ir draugams iš pietinių ir jau, atrodo, pripratusių prie karščio, šalių. Vakarais mėgaudavomės vėsuma [jeigu tai galima pavadinti vėsuma] balkone – gėrėm „girtą“ alų, dainavom „saulės miestą“, atvėrinėjom čakras [kurias man sunkiai sekėsi uždarinėti] ir stebėjom audrą, susidariusią iš nesuskaičiuojamo kiekio žaibų be griaustinio. Stebėjom ir negalėjom patikėti, jog gali tiek daug, taip stipriai žaibuoti be jokio garso.
Neišdildomi ir deja, nenupasakojami įspūdžiai. Tie biliardo ir stalo teniso žaidimai, galiausiai pavirtę į „nu kaip jie čia taip sugulė“ kamuolių stumdymą arba badmintono žaidimą, nebenaudojant teniso stalo. Arba žmonės, taip primenantys senus pažįstamus, jog net širdis pradeda kalatotis ir nebežinai kas darosi, kai pirštų galiukus pradeda gelti net ir pragaro autobuse. Toks keistas jausmas apima, kai matai žmogų, kuris tau iki kaulų smegenų primena kažką kitą, iš tavo praeities – išvaizda, šypsena, kalbėjimu ir pokštais.. ir nors supranti, kad tai yra visiškai kitas žmogus, negali nustoti spoksojęs ar stebėjęsis.. Pokalbiai su makedonais arba slovėnėm apie viską ir kartu apie nieką, rytiniai žadinimai ir miego akimirkų paieškos visur kur tik įmanoma..
Mes ten visiems buvome tarsi baltosios meškos. Lankėmės mažuose kaimeliuose, kur buvome nužiūrinėjami tarsi zoologijos sode – dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių net Stambule negalėjau ramiai važiuoti metro – jaučiausi tarsi į mane buvo susmigę tūkstančiai žvilgsnių – o atsisukus paaiškėdavo, jog tai ne pojūtis, bet grynas faktas.
Pamukkalė ir Afrodisias – dvi vietos dėl kurių daugelis važiuoja į Turkiją ir kurias mes taip pat turėjom progą pamatyti – druskingi baseinai ir antras pagal dydį išlikęs griuvėsiais miestas, kuriame, beje, sugebėjau nusitarkuoti koją [vėl negalėsiu nešioti sijonų, bet na, argi pirmas kartas?].
Kelionė namo buvo ilga ir mieguista. Nenorėjau, labai nenorėjau važiuoti namo [bet kaip visada, yra žodis reikia]. Nors ten ir karšta, kepina, dusina ir vargina, bet daug smagiau nei namuose. Žmonės ten šypsosi, yra mieli ir pasiruošę tau padėti. O čia susitinki tik piktus rūškanus veidus, nesibaigiančias problemas, apniukusį dangų, dėl kurio esi priverstas traukti iš spintos storiausius megztinius ir žinoti, kad tos saulėtos ir per karštos dienos jau baigėsi.
Dabar net nesinori grįžti į rutiną. Norisi tik išsivirti stiprios turkiškos arbatos, atsisėsti ir peržiūrinėti nuotraukas bei grįžti į prisiminimus. Buvo smagu. Žmonės buvo smagūs, o laikas nepakartojamas. Kelionės, panašiai kaip seksas, net jei ir blogas, jis vis tiek geras. Juk galiausiai, kad ir kas benutinka, prisimeni tik šviesiąsias akimirkas ir džiaugsmingas detales. O jų buvo daug.
Dabar vėl kaip niekad užsimaniau kažkur lėkti, kažką pamatyti, kažką veikti, kažkur bėgti. Dvi savaitės ir aš vėl keliu sparnelius. Tikiuosi.. Nes dar daug misijų reikia išpildyti. Bet gana – šiandien Turkijos diena. Šiandien aš neriu visa galva į prisiminimus. Nuotraukų metas.
Labanakt.
